Tačiau apie kitą muziką, kuri nuolat visur skamba kaip fonas mūsų buityje, maestro yra visai kitos nuomonės.
– Dailės mokytojai sako, kad šiuolaikinės technologijos gadina mokinius – jie be kompiuterio negali net piešti. O kokia šių technologijų įtaka muzikai?
Visur – parduotuvėse, kavinėse, net gatvėse – skamba labai daug ir itin blogos muzikos.
– Aišku, daro įtaką, bet tik pramoginei. Mane labiau nei technologijos jaudina prastas tos muzikos lygis. Visur – parduotuvėse, kavinėse, net gatvėse – skamba labai daug ir itin blogos muzikos. Kur tik tos muzikos nėra. Kiek kartų įsėdus į traukinį reikia prašyti, ar negalima būtų išjungti šitą muziką – tokią baisią, kad kartais stebiesi, ir kur tokią suranda.
Ir nėra jai jokios atrankos, o mūsų profesionalų nuomonės niekas neklausia – nei televizija, nei radijas, nei koncertų rengėjai.
Tačiau yra dar vienas baisus tos neva muzikos aspektas. Štai Šiauliuose tik sustojau prie sankryžos, kai labai greitai privažiavo mašina – langas atidarytas ir sklinda pro jį baisus garsas – bum! bum! bum!
Toks bukinantis garsas ir dar tokioje erdvėje kaip mašina prie vairo sėdinčiam vaikinui tiesiog zvimbia galvoje, nes net man stovint ant šaligatvio nuo to baisu pasidarė, ar nuo to bum bum pats nenugrūsiu kaip po nokauto.
Vaikinas prie vairo, matyt, prie to pripratęs. Bet kas jo laukia ateity – juk žalojama jo fiziologija, „užtrenkiamos“ ausys – naujų gi neįdėsi.
Nesuprantu, kodėl su narkotikais kovoja, o su šituo visuomenės bukinimu ir kurtinimu niekas nieko nedaro. Juk net rimti gydytojai perspėja, kad nuo to užvaldžiusio pasaulį šou, baisaus popmuzikos triukšmo didelei daliai visuomenės gresia apkurtimas. Mano supratimu, ši bėda yra didžiausia.
Kita vertus, suprantu, kad tai mados dalykas, o prieš madą nepakovosi. Ypač kai senas žmogus su mada kovoja – jis tik tampa pajuokos objektu. Mada visados kokia yra, tokia yra ir ją negailestingai sunaikina tik nauja mada.
– Tai kokia anksčiau buvo pramoginės muzikos mada?
Anksčiau lengvąją muziką kūrė talentingi kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Bražinskas ir kiti. Šių kompozitorių lengvąją muziką gerbiu ir pripažįstu. O dabar tų tikrų kompozitorių, turinčių muzikinį išsilavinimą, žinančių muzikos žanrus, jų specifiką, nebėra.
– Anksčiau lengvąją muziką kūrė talentingi kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Bražinskas ir kiti. Aš tik kelias pavardes pasakiau, kurios pirmos man prisiminė. Jie galėjo rašyti ir kitokią muziką – A. Bražinskas ir rašė simfonijas.
Šių kompozitorių lengvoji muzika turėjo tikrosios muzikos elementus, todėl aš ją gerbiu ir pripažįstu.
O dabar tų tikrų kompozitorių, turinčių muzikinį išsilavinimą, žinančių muzikos žanrus, jų specifiką, nebėra. Labai daug atsirado tų... net nežinau, kaip juos pavadinti... na, tegul bus – partizanų kūrėjų. Fenomenų tarp jų nežinau – gal yra vienas kitas.
Ir jie kuria tokią prastą muziką, kad aš stebiuosi, kaip ji užvaldo mases: žmonės dainuoja tas prastas dainas, kartoja tas prastas melodijas, tas labai jau lėkštas harmonijas. O čia yra jau muzikos problema.
Kita vertus, nežinau, kodėl nenorima (aš jau nebestoju į poziciją ginti didįjį muzikos meną – pasitraukiu) propaguoti nuostabiai gražios muzikos, kuri nepretenduoja į didįjį muzikos meną, bet kuri ribojasi su juo. Ji tokia graži, kad užtikrinu, jog visiems patiktų labiau nei tie „bumčikai“, tos lėkštos melodijos.
Tai būtų tam tikra atsvara žmonėms. Tačiau nėra tokios mados, o juk turėtų atsirasti talentingas žmogus, kuris tokią madą įvestų.
– Bet lyg ir buvo pastangų populiarinti net operinę muziką...
– Buvo, buvo, bet viskas taip iškraipoma...
Prisimenate „Triumfo arką“? Kaip gerai pirmą kartą tai buvo padaryta. Bet dabar aš labai noriu sužinoti, kas tie, kurie šią puikią idėją iškraipė, subanalino, prikišo vėl trečiarūšių šlagerių ir laidą nuvedė į lankas.
Kai buvo pristatoma operinė muzika ir šiek tiek geros operetinės – kokio pasisekimo sulaukė „Triumfo arka“, kaip ji užvaldė visą Lietuvą!
Tačiau kažkodėl neatsirado pakankamai jėgų tiems geros idėjos iniciatoriams atsilaikyti ir vietoj to, kad pasiektą gerą lygį, dar labiau ištobulintų ir laidą padarytų kaip didelę rimtą atsvarą prastai muzikai, tikru dideliu meniniu reiškiniu, jie ėmė ir nuvažiavo žemyn.
Niekas per daug neišgyvena dėl muzikinių renginių kokybės, o aš nebematau etalonų, kurie man garantuotų, kad muzika ir atlikimas bus geros kokybės.
Nors yra ten žmonių labai garsiomis pavardėmis, žmonių, kuriuos labai gerbiu, daug nuveikusių ir didelių specialistų, jie savo autoriteto nepanaudojo tam, kad pasakytų – ne, mes neisime į tokią laidą.
Nežinau, kodėl taip atsitiko – ar jiems čia pinigai svarbu, ar populiarumas – ekrane būti, bet išėjo, kaip išėjo – nusipiginimas.
Niekas per daug neišgyvena dėl muzikinių renginių kokybės, o aš nebematau etalonų, kurie man garantuotų, kad muzika ir atlikimas bus geros kokybės. Nors nuėjęs į krautuvę aš drąsiai galiu pirkti žinomos firmos produktą, nes firmos vardas užtikrina jo kokybę.
Norėčiau ir koncerte ar kitame renginyje pamatyti tokią pavardę, kuri užtikrintų, jog čia „chaltūros“ nebus.
– O didieji menininkai...
– Deja, ir dideli menininkai – net pasaulinio garso – tam pasiduoda, eina žemyn. Neminėsiu pavardės, tik pasakysiu, kad vienos garsenybės, kuri artimai bendradarbiavo su Sviatoslavu Richteriu, esu tiesiai šviesiai paklausęs: ką apie tavo laidą pasakytų Richteris. Garsenybė nešoko į poziciją – o kas čia tokio, o kodėl ne, tik pradėjo aiškinti: supranti, reikia pinigų, o ir jei manęs laidoje nebus... Kokie čia gali būti pasiaiškinimai? Ar Jašą Cheificą, Herbertą fon Karajaną išvarytumėte į sceną diriguoti žemo meninio lygio kūrinį? Neįmanoma!
Nebėra savigarbos – ach, kas čia tokio, visi taip daro, o aš šitokiu būdu su tais pigiais dalykais žmones priartinu prie tikrojo meno...
Ne, taip pataikaudamas prastam skoniui nieko nepriartinsi. Jei būdamas ir didis dirigentas pradėsi visokiems „pop-šmop“ diriguoti, tik save nužeminsi. Manyti, kad savo buvimu kažką galima pagerinti yra kvailystė, nes kokia ta muzika prasta buvo, tokia prasta ir liko.
Ačiū Dievui, kad dar turime tikrų rimtosios muzikos atlikėjų, kad jų prioritetas kitoks.
Juk jie bendrauja tik su didžiaisiais genijais – A. Vivaldžiu, J. S. Bachu, G. F. Hendeliu, V. A. Mocartu, F. J. Haidnu, L. Bethovenu, P. Čaikovskiu, D. Šostakovičiumi ir t. t. Ir net juos pasirenka. Tam, kad šiuos genijus tinkamai būtų galima žmonėms pristatyti – viso gyvenimo darbo vertas uždavinys.
– Gal jau nebėra gerą muziką vertinančios publikos?
– Žmonės tikrą muziką supranta, bet tie vadinamieji prodiuseriai neva viską žino: šito niekam nereikia... Šito niekas nesupranta... Jei pats nesupranti, tai pasitobulink, kad suprastum.
Paskutiniu metu pastebiu keistą dalyką: scenoje groja visai normalų klasikinį kūrinį ir, jei tik šiek tiek ritmas atsiranda, salė tuoj pradeda į tą ritmą ploti ir linguoti į šonus. Gal užstalės alaus dainose tai ir priimtina.
Tačiau vietoj to jie, prodiuseriai, sprendžia už visus ir tą lėkštą, prastą, tokį, sakyčiau, žmogaus orumą nuasmeninantį meną bruka visais būdais. O kai kas prie to ir pripranta, nes mano, kad kitaip ir negali būti.
Paskutiniu metu pastebiu keistą dalyką: scenoje groja visai normalų klasikinį kūrinį ir, jei tik šiek tiek ritmas atsiranda, salė tuoj pradeda į tą ritmą ploti ir linguoti į šonus.
Gal užstalės alaus dainose tai ir priimtina. Bet ar man reikia, kad klausantis Dž. Verdi arijos kažkas šalia ritmą plotų ir dar linguotų – maišytų ir trukdytų? Juk muzikos reikia klausytis. Ir visi tie atseit efektai yra visiškai nereikalingi, tik trukdo. Taip žmonės priprato, kad nebemoka net klausyti.
– Tikitės, kad viskas dar pasikeis į gera?
– Nesitikiu didelių pokyčių, nebandau daryti prognozių. Aš per gyvenimą patyriau daug didelių pasikeitimų. Kas žino, kaip dar keisis pasaulis. Gal didžiosios kultūros ir nebereikės, nes masinė kultūra – kaip cunamis. Kaip prieš jį atsilaikyti, kaip jį sustabdyti, jei net reklama paremta ne kokybe, o tik pinigais...
