Andris Kalnozols, Talsiuose gimęs latvių aktorius, dramaturgas ir rašytojas, antradienio vakare atvykęs į teatrą neslėpė gerų emocijų, „teatre jaučiuosi kaip namuose, bendraudamas su aktoriais jaučiuosi supamas šeimos“.
Pirmąjį viešnagės vakarą rašytojas aktoriams pasakojo apie knygos atsiradimo aplinkybes – tamsų ir itin sudėtingą savo gyvenimo laikotarpį. Istorija apie mažo miestelio keistuolį Oskarą, kurio portretą įkvėpė tikras Talsių gyventojas, pačiam A. Kalnozols tapo iš asmeninės tamsos išplėšusiu šviesos pliūpsniu.
Pasak jo, tokios šviesos reikia ne vienam, tad fenomenalus knygos populiarumas visai suprantamas. Pagal knygą Latvijoje jau sukurtas teatro spektaklis, laukiama ir kino filmo pasirodymo, ji verčiama į užsienio kalbas, išversta ir lietuviškai.
Klaipėdoje rašytojas liko ir kitą dieną – ją leido stebėdamas repeticijas, vėl bendraudamas su aktoriais ir kitais kūrybinės komandos nariais.
– Gal prisimenate, kaip sužinojote, kad E. Seņkovs ruošiasi imtis spektaklio pagal jūsų knygą? Kaip sureagavote?
– Manau, kad tai buvo prieš metus. Tuo metu buvau Medžiugorjėje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, gyvenau ten tris mėnesius. Elmaras pasakė, kad Klaipėdos dramos teatro vadovas pasiūlė daryti spektaklį ir kad jo akiratyje buvo mano knyga, pats Elmaras ją taip pat žinojo ir ši idėja jam labai patiko.
Esu užtikrintas dėl šio režisieriaus gebėjimų, šiuo metu, kalbant sporto terminais, jis yra pačios geriausios savo formos. Esu absoliučiai tikras, kad tai bus puikus spektaklis. E. Seņkovs – nuostabus režisierius.
– Jūs jį gerai pažįstate?
– Buvome grupiokai režisūros magistro studijų metu. Savo kūrybinį kelią pradėjau kaip aktorius, bet į režisūrą įstojau, nes tuo metu jau žinojau, kad pats noriu kurti istorijas. Tada nebuvo galimybės studijuoti dramaturgijos, tad nuėjau į režisūrą, o ten buvo ir Elmaras. Bet mes vienas kitą žinojome jau ir iš anksčiau.
– Susitikimo su aktoriais metu kalbėjote apie šios knygos atsiradimą, jos rašymą apibūdinate kaip transformuojančią, asmeniškai labai svarbią patirtį, o kaip priėmėte jos šlovę?
– Iš pradžių buvo sunku tai priimti. Knygai populiarėjant žinojau, kad sulauksiu dėmesio, bet nenumaniau, kad tai mane taip paveiks, net kels baimę. Viskas pasikeitė, kai nutariau tai priimti kaip misiją, supratau, kad turiu papasakoti aplinkiniams, kaip knyga atėjo pas mane. Ji atėjo tamsiausiomis mano gyvenimo dienomis. Ir per ją mane aplankiusi šviesa yra ne mano, nepriklauso man – esu tik tarpininkas, perleidžiantis ją kitiems. Taigi, mano misija – tai paaiškinti. Man tai daryti lengva – mano profesinis pagrindas yra vaidyba, mėgaujuosi dirbdamas su publika, tai tikrai malonu. Šiuo metu ant scenos būnu labai retai, ją palikau jau prieš 12 metų. Tad ir kalbėtis su aktoriais Klaipėdoje buvo nuostabu, jutausi lyg vyktų dviejų valandų interaktyvus mano monospektaklis su labai įsitraukusia publika.
– Kalbėdamas apie viešumą paminėjote baimę – apie ką ji buvo?
– Manau, tai buvo pasąmoninė baimė, kad užgriuvusi šlovė vėl įtrauks į mane lydėjusią tamsą, kad paslysiu, kad ir vėl atsidursiu tamsiame vidiniame rūsyje, kuriame tiek daug kentėjau. Tai buvo baimė vėl pajusti dvasinį nestabilumą. Su šios knygos pagalba buvau ką tik išsiveržęs iš tamsos, tad bijojau atkristi. Dabar jau žinau, kad visko visada gali nutikti. Bet jaučiu, kad padariau gerą pasirinkimą – kalbėti su aplinkiniais, pasakoti tiesą apie knygą ir jos žinutę.
– Ar kada svarstėte, kodėl ji taip gerai priimta, gal ji rezonuoja su visais, kenčiančiais pačiomis įvairiosiomis formomis?
– Būtent. Tai mumyse esantis šviesos ilgesys. Mums visiems reikia šviesos. Ypač šiuo metu, po pandemijos ir su visais, nežinia kur vedančiais pokyčiais pasaulyje. „Mane vadina Kalendorium“ teikia tam tikrą viltį, joje svarbios vertybės – meilė, draugystė, rūpestis vieni kitais – paprasti dalykai. Knyga neišradinėja nieko naujo, primena šiuos paprastus, bet fundamentalius dalykus.
– Sakote, kad pasitikite Klaipėdos dramos teatre kuriamu spektakliu. Vis tik, smalsu, kaip priimate tai, kad jūsų kūrinys toliau tęsia gyvenimą kitų kūrėjų rankose? Jie jį adaptuoja, interpretuoja, permąsto savaip.
– Puikiai, nes ir save matau tik kaip rankas. Tikiu, kad bendras šaltinis yra gėris ir šviesa, tad negali būti blogos šios knygos interpretacijos. Nesvarbu, kaip spektaklis atrodys, jame visada bus gėrio ir šviesos dalelė. Nebijau to perleisti į kitas rankas, nes tai ir man buvo duota. Nesijaučiu savininkiškai.
O kai matau aktorius, scenoje vaidinančius mano darbą, jaučiuosi lyg žiūrėčiau geras krepšinio varžybas – labai sergu už juos, gyvenu per juos. Paprastai sėdžiu pačiame gale, nes tiek įsijaučiu, kad aplinkiniai ima mane tildyti.
– Atvyksite ir į premjerą Klaipėdoje?
– Taip, taip! Pasodinkite mane kur nors salės gale, kad netrukdyčiau kitiems žiūrovams.
– Susitikote su Klaipėdos dramos teatro aktoriais, pasilikote pažiūrėti ir repeticijos, kokį įspūdį paliko aktoriai ir pats procesas?
– Matau, kad jiems patinka medžiaga ir man tai – svarbiausia. Apskritai teatre labai svarbu jausti ryšį su medžiaga, pasitikėti režisieriumi ir kolegomis – kiek buvau šiame teatre – tai matyti. Tad, kaip ir minėjau, neturiu jokių dvejonių dėl „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdoje.
-
Fenomenu Latvijoje tapusios A.Kalnozolo knygos „Mane vadina Kalendorium“ šviesa: „Tai knyga apie meilę, draugystę ir nuoširdumą“
-
„Shooting Stars“ įvertintas aktorius D.Grinys: apie neplanuotą kelią į teatrą ir Rimanto vaidmenį filme „Pietinia kronikas“
-
Lapkritį Klaipėdos dramos teatre pirmieji naujų spektaklių žingsniai
– Oskaras – unikalus literatūrinis personažas, labai įdomu žinoti ir tai, kad jį modeliavote pagal tikrą žmogų, tad akivaizdu, kad jūsų mintyse jo paveikslas labai ryškus. Teatre susipažinote su spektaklyje Oskaro vaidmenį kursiančiu aktoriumi Džiugu Griniu – kaip sekėsi jame įžiūrėti Oskarą?
– Vos prasidėjus susitikimui su aktoriais iškart supratau, kas vaidins Oskarą. Džiugas atsisėdo pačiame centre, pats pirmas pradėjo klausinėti ir uždavė daugybę klausimų apie kiekvieną smulkmeną. Kalbant apie Oskarą, mane patraukė jo domėjimasis gyvenimu, sąžiningumas, tiesumas – matau tai ir Džiugo akyse. Matau, kokia jam įdomi medžiaga, kolegos, Elmaro vizija. Jis visą laiką domisi ir gyvai bendrauja su aplinka. Tai ir yra Oskaro savybės.
– Dalyvavote repeticijoje, tiesiog stebėjote, jei ne paslaptis, ar pasidalinote kokiomis nors įžvalgomis ir patarimais?
– Tuo metu, kai buvau, Elmaras kalbėjo su aktoriais apie jų personažus, jis pakvietė ir mane prisidėti, tad mielai pasisakau – su kiekvienu pasidalinau kad ir kažkokia smulkmena, kuri, mano nuomone, svarbi jų kuriamam personažui.
– Ar turėjote galimybę susipažinti su spektaklio kūrimo procesu ir Valmieros teatre?
– Valmieros teatro spektaklį pamačiau tik praėjus metams po premjeros, jos metu buvau Armėnijoje. Niekaip nedalyvavau ir neprisidėjau. Vienintelis dalykas – to spektaklio režisieriui pasakiau, kad jam bus sunku.
– Manote, kad „Mane vadina Kalendorium“ sunkiai adaptuojama scenai?
Taip, man atrodė, kad knygą būtų labai sunku pritaikyti scenai. Tuo tarpu, kai kalbėjome su Elmaru, jis sakė, kad turi labai aiškią viziją, kaip viskas turi atrodyti scenoje ir buvo nustebęs, jog pats jos nematau. Elmaras yra Latvijos režisūros žvaigždė, tad, žinoma, visiškai nesistebiu, kad jis įžiūrėjo daugiau.
– „Mane vadina Kalendorium“ yra sklandi skaitymo patirtis. Smalsu, kokių abejonių turėjote dėl scenos?
– Nežinojau, kaip scenoje reikėtų perteikti knygoje jaučiamą Oskaro laisvę, kaip scenos nepaversti jo kalėjimu. Kai rašiau, jis mano vaizduotėje nuolat vaikščiojo, jis apskritai nuolat vaikšto – kaip tai sugauti scenoje? Oskaro vaikščiojimas yra antras pagal svarbumą po jo rašymo.
Bet dabar jau galvoju kitaip, galbūt, kai kurie dalykai, kurie svarbūs knygoje, ne taip svarbu spektaklyje. Tai visai kita kūrinio forma. Nebuvau apie tai pamanęs.
– Ką šiuo metu veikiate? Minite, kad daug keliaujate.
– Negaliu rašyti Latvijoje. Dirbu, kai esu kelyje. Kai rašiau apie savo gimtąjį miestelį, rašiau būdamas Rygoje. Šiuo metu rašau apie laiką, kai rašiau „Mane vadina Kalendorium“ ir esu čia, Lietuvoje. Tai nutiko visai atsitiktinai. Jau porą metų jutau, kad turiu atvykti į Lietuvą ir mokytis lietuvių kalbos tam, kad geriau įsigilinčiau į latvių kalbą. Noriu geriau perprasti latvių kalbos metafiziką, o mes visi iš vienos šerdies. Tad jau kurį laiką žinojau, kad mano kita stotelė – Lietuva ir kad čia užsibūsiu. Prieš tai buvau labai įsitraukęs į kino filmo pagal „Mane vadina Kalendorium“ kūrimą, dirbau ties jo scenarijumi, buvau pririštas. Į Lietuvą atvykau paskutinę filmavimo dieną. Buvo filmuojama scena, kurioje Oskaras palieka savo miestelį, tą pačią dieną atsisveikinau su visais ir atvykau į Kauną. Net nežinojau, kad pradėsiu iškart rašyti kažką naujo. Bet Kaune jau kitą dieną ėmiau rašyti. Pradėjau dirbti ties viena trumpa istorija ir ji man pačiam netikėtai ėmė augti, atrodo, kad kažką apčiuopiau, tad tikrai neišvažiuosiu iš ten, kur man taip gerai sekasi. Kol kas turiu likti Kaune.
– Kaip jaučiatės Lietuvoje?
– Ji tikrai kitokia nei Latvija, turime kultūrinių skirtumų. Bet lygiai taip pat galiu jausti, kad kažkada senovėje visi sėdėjome prie bendro laužo. Esam braliukai. O taip pat jaučiu, kad patinku lietuviams, kiekvienas mano sutiktas žmogus yra šiltas ir svetingas.
„Mane vadina Kalendorium“ premjera vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.
Lietuviškai „Mane vadina Kalendorium“ 2022 m. išleido „Odilės“ leidykla. Romano tekstą bei jo inscenizaciją (aut. E. Seņkovs) spektakliui iš latvių kalbos vertė Laimonas Jonušys.
