„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Mariupolio 2“ korežisierė Hanna Bilabrova: „Nepadariau to, ko iš tos medžiagos norėjo Mantas“

„Nepadariau to, ko iš tos medžiagos norėjo Mantas“, – 15min teigė prieš metus Ukrainoje žuvusio režisieriaus Manto Kvedaravičiaus sužadėtinė Hanna Bilabrova. Išgyvenusi nuolatinį bombardavimą ji parvežė savo mylimojo medžiagą į Lietuvą ir baigė kurti jo filmą „Mariupolis 2“. H.Bilabrova teigė, kad ji šio filmo kūrimą matė kaip misiją, pareigą prieš savo žuvusį sužadėtinį: „Bendras darbas, kūryba, kinas mūsų santykius darė pilnavertiškais.“
Hanna Bilabrova
Hanna Bilabrova / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

„Mariupolis 2“ – tai antroji M.Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ dalis. Jo pasaulinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje, kuriame pelnė specialųjį žiuri prizą. 2023 metais „Mariupolis 2“ paskelbtas geriausiu Europos dokumentiniu filmu. H.Bilabrova yra šio filmo korežisierė.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Hanna Bilabrova
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Hanna Bilabrova

– Hanna, norėčiau interviu pradėti nuo jūsų – kokiame Ukrainos mieste gimėte? Kaip jame prabėgo jūsų vaikystė?

– Esu iš Luhansko srities, tačiau nenorėčiau atskleisti tikslaus miesto pavadinimo, nes mano artimieji pasiliko saugoti savo namų. Tai dėl jų pačių saugumo.

O kalbant apie vaikystę, mano pomėgiai mažai tepasikeitė – šiandien taip pat esu išprotėjusi dėl knygų, rašymo bei IT technologijų. Apskritai nuolatos stengdavausi vis ką nors sukurti, todėl besimokydama gimnazijoje rengiau reportažus ir interviu mokyklos laikraščiui. Paskutinėse klasėse ėmiau svajoti apie karo tarnybą, tačiau tuo metu Ukrainoje nepriėmė moterų. Bestudijuodama supratau, kad mano pašaukimas yra būti karo žurnaliste. „Hanna, bet tu tiek metų studijavai IT technologijas, baigei programų inžinierės magistrą, o dabar staiga persigalvojai. Tai yra šunų darbas – bėgioji ir už tai negauni atlygio“, – kaip vakar pamenu mamos reakciją.

– Ar buvo verta tapti karo žurnaliste?

– Manau, kad taip. Tai buvo mano svajonė.

– Taip ir susipažinote su M.Kvedaravičiumi?

– Vienas mano draugas pasiūlė sudalyvauti kastinge, tačiau gal kokį mėnesį nesutikau, kol galiausiai pasiryžau su sąlyga, kad manęs daugiau niekada tokių dalykų neprašys. Kitą dieną mano telefonas ėmė skambėti, tačiau niekaip į tai nereagavau, kol galiausiai jie prisiskambino mano draugams, aš atsiliepiau ir sutikau sudalyvauti antrajame etape bei susitikti su Mantu neformalioje aplinkoje. Pamenu, pasakojau jam šiuo metu turinti darbą ir neplanuojanti tapti aktore. „Bet žinai, Hanna, aš irgi nesu filmų režisierius, esu vairavęs vilkiką Amerikoje“, – susitikimo metu atsakė man Mantas. Po šio atsakymo paprašiau, kad jis daugiau papasakotų apie savo sumanymą.

Iki šiol niekada nenorėjau vaidinti filmuose, bet prieš atsisakydama darbų pirmiausia juos išbandau.

Taigi su Mantu susipažinau būdama aktorė, nors gal tiksliau būtų sakyti – ėmiausi šios profesijos dėl jo. Iki šiol niekada nenorėjau vaidinti filmuose, bet prieš atsisakydama darbų pirmiausia juos išbandau.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Hanna Bilabrova
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Hanna Bilabrova

– Tuo metu jis filmavo savo trečiąjį hibridinį filmą „Partenonas“, o jūs buvote viena pagrindinių filmo aktorių, suvaidinusių sekso darbuotoją. Kaip sekėsi?

– Taip, netgi prieš filmavimo dienas ateidavau į filmavimo aikštelę kasdien, nes man buvo įdomu suprasti, kas ką daro. Prodiuseriai, režiseriai, aktoriai, garso inžinieriai, meno departamentas. Tiesiog kišau savo nosį visur, nes norėjau įsigilinti į pačią kūrybinę sistemą.

– Šis filmas tapo jūsų kaip kūrybinių partnerių pradžia. Ar galėtumėte papasakoti, koks buvo M.Kvedaravičiaus darbo stilius?

– Jis visada suteikdavo erdvės saviraiškai bei niekada nereikalavo, kad aktoriai kažką darytų. Filmavimo pradžioje laikas buvo skiriamas bendruomeniškumo jausmui sukurti bei apsiprasti prie vietos, kurioje kartu gerdavome kavą, kalbėdavomės, ir tik tada prasidėdavo kūrybinis procesas. Tai buvo ne vaidyba, bet tikras gyvenimas. Tarkime, „Partenone“ nuo priklausomybės besigydančius vaikinus vaidinę aktoriai ilgainiui patys susiliejo su sena tuberkuliozės klinikos aplinka, atsirado kažkokia hierarchija, bet kamera nefiksavo ano nejaukumo ir pretenzingumo. Mantas ieškojo emocijos bei kūno kalbos.

– Visgi jis reikalavo sudėtingiausio dalyko – buvimo savimi.

– Būtent.

Mes abu jautėmės laisvi žmonės, nors nuo pirmojo susitikimo iki jo mirties niekada nesiskirdavome.

– Jūs tapote daugiau nei aktore – ir sužadėtine. Ar jis padėjo jums pačiai surasti tikrąją save?

– Taip, bet ir tada, ir dabar nedarau to, ko nenoriu. Mes abu jautėmės laisvi žmonės, nors nuo pirmojo susitikimo iki jo mirties niekada nesiskirdavome. Pradžioje dirbau kaip meno vadovė, vykdančioji prodiuserė, projektų vadovė ir daugelį kitų dalykų, kurių Mantas niekada manęs nereikalavo daryti, bet dariau, nes pati norėjau.

– Kada sutikote vykti į karo niokojamą Mariupolį?

– Tai buvo iškart po mano gimtadienio kovo 3 d. Po to, kai prasidėjo invazija, iškart norėjau vykti į Kyjivą, nes iki susipažinimo su Mantu ten gyvenau beveik aštuonerius metus. Pradžioje norėjau ten sugrįžti viena, tačiau po ilgų diskusijų su Mantu suvokėme, kad esame šeima ir privalome kartu priimti sprendimus. Iki šiol jaučiu gėdą, kad norėjau tą padaryti viena.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Hanna Bilabrova
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Hanna Bilabrova

Vėliau jis man pasakė, kad norėtų vykti į Mariupolį kurti antrosios dalies, o aš atsakiau, kad noriu vykti kartu. Ilgai kalbėjomės, ar esame pasirengę rizikuoti ir prisiimti atsakomybę.

Tiesa, kažkur tuo metu pastebėjau, kad jis redagavo pirmosios „Mariupolio“ dalies medžiagą. Vėliau jis man pasakė, kad norėtų vykti į Mariupolį kurti antrosios dalies, o aš atsakiau, kad noriu vykti kartu. Ilgai kalbėjomės, ar esame pasirengę rizikuoti ir prisiimti atsakomybę. Juk galiu kartu ir nebegrįžti.

– Sugrįžusi iš tragedija virtusios kelionės į Mariupolį kokį tikslą sau kėlėte redaguodama „Mariupolį 2“? Ar Mantas dalinosi savo vizija?

– Tiesą sakant, nepadariau to, ko iš tos medžiagos norėjo Mantas. Jis norėjo įtraukti medžiagą iš savo telefono, tačiau man buvo svarbu įamžinti emociją, kurią jaučiau būdama su Mantu Mariupolyje. Kiekvieną kartą formuodama kadrą galvojau – ar tai yra tai, ką jaučiu? Deja, neturėjau laiko susigyventi su idėja, sukurti kūrybai taip reikalingos distancijos. Medžiaga vis dar buvo per gyva. Nesvarbu, kad redagavimo laikotarpiu buvau Paryžiuje, vis dar gyvenau Mariupolyje.

– Ar buvo medžiagos, kuri nepakliuvo į filmą?

– Tikrai buvo, tačiau nedaug. Galiausiai ne viską ir būtina įtraukti, juk svarbiausia suvokti, apie ką iš tiesų yra istorija. Esu patenkinta, kas išėjo iš filmo ir kad vadovavausi jausmais. Juk „Mariupolis 2“ nėra reportažas.

– Ar tarp jūsų ir „Uljanos Kim studijos“ jau įvyko susitarimas?

– Su studijos vadove jau pasirašėme sutartį, tiesa, dar negavau parašų iš koprodiuserių. Tačiau viskas jau tvarkoje – sugrįžome ten, nuo kur ir pradėjome.

– Verta buvo kovoti?

– Taip, tai mano darbo dalis. Nekovojau dėl to, kas nebuvo mano. Ne dėl pinigų visa tai. Visgi tai buvo varginantis procesas, nes šalia dar turiu nuolatinius susitikimus su kriminaline policija, tirianti Manto nužudymą.

Kiekvieną kartą peržiūrėjusi „Mariupolį 2“ jaučiu, kad esu su juo, nes jis yra filmo dalis, vienas iš pagrindinių veikėjų, dalyvių, bet pabaigoje supratu – jis išėjo.

– Kaip einasi tyrimas?

– Deja, negaliu dalintis detalėmis. Visgi nusikaltimas įvyko Mariupolyje ir Ukrainos policija kol kas neatsako lietuvių pareigūnams, nes tokių atvejų Ukrainoje yra daugiau nei 40 tūkst.

– Iš kur filme atsirado ramuma ir lengvumas?

– Taip, šiedu momentai yra, bet jame taip pat justi neišvengiamybė. Panašiai rašyta ir literatūros klasiko Gabrielio García Márquezo knygoje „Vienos mirties istorija, apie kurią visi žinojo iš anksto“. Kiekvieną kartą peržiūrėjusi „Mariupolį 2“ jaučiu, kad esu su juo, nes jis yra filmo dalis, vienas iš pagrindinių veikėjų, dalyvių, bet pabaigoje supratu – jis išėjo.

– Ar jums norisi kaskart iš naujo išgyventi buvimą Mariupolyje?

– Taip, nes esu su Mantu.

Man tai daug baisiau nei krauju prasruvę kadrai, kurie nepasakoja nieko naujo.

– Įprastose dokumentikose nebijoma perteikti ypač žiaurių scenų. Suprantama, kad M.Kvedaravičiaus kūryboje net žiauriausiuose situacijose ieškoma gyvybės ir žmogiškumo. Netgi beveik sunaikinto miesto filme „Mariupolis 2“ vaizduojami žmonės, kurie bando susitvarkyti savo buitį.

– Pačiame Mariupolyje mirę kūnai tapo kasdienybės dalimi. Mes esame išmokyti, kad mirtis yra priešais mus arba, kaip kai kurios religijos moko, už mūsų. Bet aš tikiu, kad ji yra mūsų kasdienybės dalis. Nepaisant to, filme turėjome vieną sceną, kurioje vaizduojami du negyvi žmonės. Tačiau daug svarbiau yra gyventi, išlikti gyvam, todėl toje pačioje dalyje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kitiems dviem vyrams, bandantiems išsaugoti elektros generatorių. Tų žmonių laukė vaikai. Man tai daug baisiau nei krauju prasruvę kadrai, kurie nepasakoja nieko naujo. Pavyzdžiui, man niekada niekas nesakė, kad karo akivaizdoje žmonės ims šluoti savo kiemus it bandydami išvaryti karą iš jų. Ši akimirka pasako žymiai daugiau nei kažkokie žiaurumai. Tai odė gyvenimui.

– Didysis paradoksas. Ar su Mantu kalbėdavote apie savo požiūrį į moralę? Panašu, kad jo etiškumas yra radikalus, atrodytų, idealistinis.

– Taip, bet kas yra ideologija?

Per visus metus kartu su Mantu jaučiau, kad mes kuriame kažką svarbaus – ne tik savo asmenybes, bet ir tikrą meilę.

– Jūs apibūdinkite savąją.

– Aš esu už žmones. Man ypač svarbu asmeniškumas. Sėdime kambaryje dviese, bet iš to formuojasi grupė žmonių, vėliau miestas, valstybė. Bet viskas prasideda nuo „aš“ ir „tu“. Kai viskas daug asmeniškiau, mes labiau prisirišame prie žmonių, nepaisant to, kad tai kartais pavojinga. Per visus metus kartu su Mantu jaučiau, kad mes kuriame kažką svarbaus – ne tik savo asmenybes, bet ir tikrą meilę. Per pokalbius, per bendrą darbą ir t. t.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Hanna Bilabrova
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Hanna Bilabrova

– Grįžkime prie filmo. Centrinė „Mariupolio 2“ erdvė buvo bažnyčia, kurioje slėpėsi žmonės. Tiesa, vienoje scenoje kunigas prašė palikti patalpą, nes „neužteko maisto“.

– Taip, toje bažnyčioje ir mes gyvenome, bet maisto tikrai užteko (šypsosi). Filme užfiksuota, kad jie maitino ir balandžius. Matyt, kunigams taip pat suveikė žmogiškasis godumas. Be to, ne visi žmonės, kurie ten pasiliko tikėjo Dievu, kita vertus, kaip jie kada nors galės patikėti juo, jeigu juos išmetė iš bažnyčios?

– Nustebino, kiek daug balandžių vis dar gyveno subombarduotame mieste.

– Įdomus pastebėjimas. Mums normalu, kad po sudėtingų įvykių vienijasi žmonės arba naminiai gyvūnai (kaip antai šuo, kuris savalgė sviestą). Tačiau tie balandžiai turėjo šeimininką. Jie atskrisdavo iki jo, besislepiančio bažnyčioje, palesti ir tada sugrįždavo į vietą, kurioje gyvena. Nepaisant to, kad namas buvo sunaikintas. Bet kodėl jie turėtų išvykti? Juk tai jų namai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs