Važiavome aplankę Čerėją, mažutį miestelį Vitebsko srityje, į jį užsukome pasižiūrėti, kas liko iš Čerėjos dvaro, kuriame kadaise gimė poetas ir mistikas Oskaras Milašius. Miestelis priminė tąsų sapną žmogaus, prieš miegą pervertusio keliolika Marco Chagallo albumų, – pabiras, dulkėtas, nušiuręs, su plačiausia žvyruota aikšte, per kurią mūrinės krautuvės link yrėsi vėjo taršoma tamsi žmogysta. Čerėjoje švietė keletas beprotiškai ryškiomis spalvomis nudažytų namų, o pakalnėje tyvuliavo ežerėlis.
Dvaro, žinoma, neberadome, vietoj jo stovėjo Stalino laikais pastatyta mokykla, kieme išliko vienintelė dvaro dalis – skliautuotas rūsys. Sutiktas mokytojas mums jį atrakino, nusileidome prieblandoje, pasižiūrėjome kiek nustebę į ten supiltą bulvių kaupą, raugintų agurkų stiklainius ir išlipome. Prisiskyniau saują dvarvietėje sirpusių vyšnių – saldžių, kauliukus išmečiau ir iki šiol kartais gailiuosi, kad neparsivežiau jų namo. Kažin kodėl vis atrodo, kad būtų labai gražu užsiauginti vyšnią iš Oskaro Milašiaus gimtinės. Įsivaizduoju, kaip savam rūsy blausiai švyti kiek rūgšti tamsiai raudona poetinė uogienė. Labai ūkiška ir truputį juokinga svajonė.
Bet ant didžiulės tuštumos vis srūva kaip lietus šviesa, – Oskaras Milašius
Žodis „ūkiškas“ dažnai ateidavo į galvą, prisiminus tą šalį, jos nuolat įvairiose brendimo ir nokimo stadijose derlių rodančią valstybinę televiziją, tvarkingai dažytas kaimų tvoreles ir tuos pačius nesibaigiančius laukus. Stereotipinė Baltarusija ne itin smalsiam, į ją įvažiavusiam žmogui atrodydavo it muziejus po atviru dangum, sovietinių atrakcionų parkas, praeities draustinis. Vieniems ji keldavo nostalgiją, kiti, vos kirtę sieną, tučtuojau jausdavosi pranašesni ir kiek iš aukšto, kiek pašaipiai dairydavosi – atvažiavę iš atseit pažangios šalies su trimis dangoraižiais ir demokratija.
Mane vis apima su siaubu sumišusi nuostaba, kai pagalvoju, kiek mažai žinome apie kaimynus, kokie jie mums kaži kodėl neįdomūs. Su tuo kasdien susiduriu ir pats, sekdamas dabartinius įvykius Baltarusijoje, žmonių pasipriešinimą Lukašenkos režimui, versdamas kokią naujieną iš baltarusių kalbos ir vis suklysdamas: tai vietovardį ne taip transkribuoju, tai pavardę, tai įveliu kokią faktinę klaidą, tai susizgrimbu nežinantis elementarių ir su jų istorija ar bendra mūsų istorija susijusių dalykų. Tarkim, iš klaidų mokomasi, bet kiek tų klaidų daug...
Jau tada, per tas retas, bet įsimintinas keliones į Baltarusiją stebino baltarusių gebėjimas išplėšti iš tos, regis, amžiams sustingusios muziejinės tikrovės ištisus gabalus ir susikurti juose alternatyvų gyvenimą – kupiną veiklos, bendrystės, išradingumo, kūrybos. Stebino veiklumas ir gebėjimas susiorganizuoti, nepaisant kliūčių, spaudimo, baudų ir net gresiančio kalėjimo. Ir visa tai daryti ramiai, net optimistiškai, stengiantis nepasiduoti nevilčiai, vis pasišaipant iš valdžios ir truputuką iš savęs. Gal kiek idealizuoju, tai neišvengiama, bet dabar matydamas, kaip netikėtai ta gyvoji tikrovė įgauna jėgos, kaip sparčiai plečiasi, kaip greit mobilizuojasi ir išnaudoja menkiausią valdžios pražiopsotą ar paliktą spragą – stebiuosi. Ir prisimenu prieš porą metų aplankytą prie pat Lietuvos sienos esantį Kaptarūnų kaimą.
Jį, jau beveik išmirusį, atgaivino menininkai ir leidėjai, įkūrė ten rezidenciją (vos neparašiau – rezistenciją – bet ir tai tiesa), vietą meno festivaliams ir edukacinėms programoms. Jau įvažiuojančius į jį pasitiko laisvai plevėsuojanti baltos, raudonos, baltos vėliava, į kurią jokio dėmesio nekreipė dažnai kaimo keliuose patruliuojantys pasieniečiai. Lietuva ten ranka pasiekiama – kitoje nedidelio ežero pusėje. Baltarusiška ir lietuviška ten susipynę ir susilydę neatskiriamai – nuo liaudies dainų melodijų ir senųjų pavadinimų iki lietuviško interneto ryšio (kitokio ten ir nėra) ar šalia rasoto ir pilvoto vietinio bimberio (samanės) butelio stovinčios lietuviško alaus skardinės.
Todėl norisi tikėti, kad užsiimsime ne tik simboliniais gestais, mojavimu vėliavomis ir skambiais pareiškimais, bet ir konkrečiais dalykais. O noras padėti nugalės biurokratines taisykles ir absurdiškus reikalavimus.
Todėl norisi tikėti, kad užsiimsime ne tik simboliniais gestais, mojavimu vėliavomis ir skambiais pareiškimais, bet ir konkrečiais dalykais. O noras padėti nugalės biurokratines taisykles ir absurdiškus reikalavimus. Čia nesusilaikysiu nepacitavęs aktyvistės ir dailininkės Vilmos Fioklos Kiurė įrašo feisbuke apie neseniai Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos paskelbtą supaprastintą vizų išdavimo tvarką baltarusiams: „...atkreipkite dėmesį į paskutinę eilutę apie pragyvenimo lėšas, kurias būtina turėti įvažiuojant į Lietuvą. Mane stačiai pribloškė, ypač po to, kai iš baltarusių sužinojau, kokia tai suma. 50 EUR dienai ir trims mėnesiams į priekį. Čia maždaug 4500 eurų! Kas jau kas, bet aktyvistai, humanitarai ir eiliniai gatvėse protestuojantys baltarusiai, tikrai tokių pinigų neturi. Gal vienas kitas iš IT srities. Taigi, tik vienetai aktyvistų galės pasinaudoti tuo „koridoriumi“.“
Norisi tikėti, kad priimsime ir tuos (nors ir laikinai) iš Baltarusijos besitraukiančius IT srities darbuotojus ir jų įmones, pašalinsime jiems iš kelio bent dalį tų begalinių popierių ir dokumentų užtvarų, kuriomis Lietuvoje atitverta beveik viskas.
Norisi tikėti, kad lietuvių PEN centras pagaliau išsimiegos ir paskelbs kokią nors rezoliuciją ar straipsnį dėl baltarusių rašytojų persekiojimo ir neteisėtų suėmimų. Geriau vėliau negu niekad.
Norisi tikėti, kad, neduokdie, prireikus mūsų rašytojai nepristigs jėgų ir broliškumo padėti baltarusiams (ne tik rašytojams), pasirūpinti jais, jei jie norės pasitraukti būtent į Lietuvą.
O labiausiai norisi tikėti, kad, padėdami baltarusiams, mes pažinsime juos geriau.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojai diskutuoja“ remia Lietuvos kultūros taryba.
