– Atrodo, kad pastaraisiais metais norėjote provokuoti Lietuvos visuomenę, kai kurie jūsų įrašai socialiniame tinkle „Facebook“ sulaukdavo daug diskusijų ir prieštaravimų. Ar manote, kad mūsų šalies visuomenė yra provinciali, užmigusi, reikia ją provokuoti?
– Tai mano subjektyvi nuomonė, bet taip, juntamas provincialėjimas, gal bandoma tapti ta auksine provincija, apie kurią kažkada svajojo politikai. Labai norėtųsi, kad Lietuvos žmonės būtų atviresni istorijos klausimams, ypač kontroversiškiems, kad savo tautą matytų ne tik kaip auką, bet ir budelį. Todėl kartais bandau kelti tokius klausimus, ir jie sulaukia įvairių reakcijų.
– Galima pastebėti įdomų valdžios santykį su kultūra. Prieš kelis metus deklaruota, kad kultūra taps prioritetu, bet tokių pastangų nematyti. Kaip vertinate situaciją?
– Daug kas keikia dabartinę valdžią, nes jie ėmė ir pradėjo vykdyti kai kuriuos populistinius savo pažadus. Tačiau kultūros prasme pažadai nėra vykdomi. Ypač mane nustebino teatrų biudžetų mažinimas. Juk teatras yra nepaprastai svarbu, mes išgyvename auksinio Lietuvos teatro metus. Deja, jau netekome Eimunto Nekrošiaus. Yra jaunimo, ir mes laukiame naujų teatro genijų, bet kol kas jų nėra. Todėl kirsti tą šaką, ant kurios sėdime, yra neprotinga, tam nėra paaiškinimo. Galbūt galvojama, kad kultūros žmonės yra kone parazitai ir, jei biudžetai jiems bus sumažinti, niekas nepyks.
Kultūros prasme pažadai nėra vykdomi.
– Labai populiarus žodis – optimizavimas. Galbūt jungiant muziejus, teatrus, ligonines ar mokyklas siekiama sukurti idealią sistemą?
– Nesu įsigilinęs į aukštųjų mokyklų jungimą, bet kartais atrodydavo, kad jų išties per daug. Bet kuri aukštesnioji mokykla tapo aukštąja ir toks jų egzistavimas smukdė tikrų aukštųjų mokyklų statusą. Tačiau toks jungimas tinkamas tikrai ne visur. Nežinau, ar galima sujungti Nacionalinį dramos teatrą su Mažuoju ar Jaunimo teatru. Galima, bet ką iš to turėsime?
– Viso to išeitis – politikai ar bendruomenė? Feisbuke rašėte, kad šiandien Lietuvai kaip niekad reikia vienijančio lyderio. Ar įmanomas toks lyderis?
– Norėtųsi tokio lyderio, nes dabar Lietuva labai suskaldyta, pasidalijusi į stovyklas. Reikia žmogaus, kuris tai nutrauktų. Tai nebūtinai lyderis iš valdžios, galėtų būti tiesiog autoritetas. Gaila, bet tie autoritetai, kuriuos turime, nepasižymi jungiančiomis savybėmis.
Manau, kad Lietuvai labai reikia intelekto. O intelektas keliamas švietimo ir kultūros būdu. Dėstytojai, mokytojai turi būti žmonės, galintys gyventi oriai, ne nuo algos iki algos. Dar manau, kad aukštosios mokyklos turėtų imti kviesti iš užsienio brangius specialistus. Pastarieji per 5–6 metus paruoštų mūsiškius, vėliau galinčius dėstyti vietinius.
– Vienijantis lyderis taip pat turėtų nešti idėją. Kokia ji galėtų būti?
– Lietuvai iš stumiančios savo piliečius lauk reikia tapti kviečiančia. Švenčiame valstybės šimtmetį, bet per šį laiką matėme daugybės piliečių, neatitinkančių kanonų, išstūmimą – lenkakalbių, žydų, dabar emigrantų. Mūsų požiūris į pastaruosius – išvažiavo ir gerai, liksime tikri lietuviai. Turėtume būti šalimi, vertinančia savo tautiečius. Žmonės išvyksta iš Lietuvos ne tik dėl ekonomikos. Dauguma sako, kad jaučiasi čia nereikalingi, nesijaučia gerai.
– Nuo ko pradėti?
– Turėtume labiau mylėti vieni kitus. Tai nėra sunkus uždavinys. Paskutinius kelerius metus galima pastebėti, kad ieškome priešo kiekviename sutiktame žmoguje. Ta paranoja pasiekė ir žiniasklaidą, o tuomet tapo verslu, visuomenei įvaromos baimės. Žinoma, yra nemažai grėsmių, bet ar reikia jas taip stipriai eskaluoti? Tai veda į nemeilę vieni kitiems.
– Dažnai būnate Rusijoje, ten statomi jūsų spektakliai. Kokia atmosfera Rusijoje tvyro tarp menininkų? Kaip ten jaučiasi mąstantis, demokratinių pažiūrų žmogus?
– Labai blogai. Patys aktyviausi kūrėjai, pasižymintys demokratinėmis pažiūromis, gyvena arešto sąlygomis, kai kuriems gresia kalėjimas. Yra tokių, kurie Kremliaus atžvilgiu laikosi santūriau, bet mano, kad situacija šalyje artimiausiu metu taps tik blogesnė. Daug kas galvoja apie emigraciją, jiems patrauklios atrodo Baltijos šalys. Yra tikėjimo stebuklu, kad nutiks taip, kaip su Sovietų Sąjunga, – vieną dieną režimas netikėtai subyrės ir baigsis. Tačiau kaip bus – neaišku.
– Pakalbėkime apie jūsų perėjimą iš grynosios literatūros į teatrą. Ar teatras suteikia daugiau galimybių nei literatūra?
– Vienas iš perėjimo argumentų – teatras suteikia galimybę gyventi iš kūrybos. Deja, bet turint omenyje lietuvišką auditoriją, iš prozos pragyventi yra sunku. Tačiau teatro pasaulis tikrai ne mažiau įdomus, šiandien būti jame man patinka labiausiai. Esu įkėlęs koją į prozą, kiną ir teatrą. Būtent pastarąją aplinką myliu labiausiai. Nors, tiesą sakant, imu jausti pauzės teatre poreikį, pasiilgau prozos.
– Perleista jūsų knyga „Žali“. Ar prisimenate 2002 m. dėl jos kilusį skandalą? Dabar vėl kyla ta pati banga, kai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga rašo laiškus, teigdami, kad „Žali“ – partizanus ir jų kovas niekinantis veikalas. Kaip į tai reaguojate?
– Esu įpratęs prie tokių reakcijų. Linkėčiau tiems žmonėms iš tiesų paskaityti knygą, nes 99 proc. jų rašo tuos laiškus neskaitę. Yra suformuota nuomonė ir visi jos laikosi. Tokiems žmonėms reikia nuolatos turėti priešų, kažkokį taikinį.
– Gal reikia pokalbių, diskusijų, aptarimų?
– Taip, tik toli gražu nemokame diskutuoti. Mes turime savo nuomonę ir jos nekeičiame. Bet suprantu, kokios literatūros tie žmonės norėtų, nes matau leidžiamus filmus apie pokarį, partizanus, tremtį. Tai seilėti ir snarglėti filmai, kuriuose nėra nė vieno tikro žmogaus.
Man, žiūrint lietuviškus filmus, nesukyla nė viena emocija, tai – klastotė.
Atrodo, lyg aktoriams būtų pasakyta, kad tai „Žiedų valdovo“ lietuviška versija – yra tik geri ir blogi veikėjai. Man, žiūrint lietuviškus filmus, nesukyla nė viena emocija, tai – klastotė. Jei žmonės nori tokios mitologijos apie partizanų laikus, mano knyga „Žali“ tikrai iškrenta iš konteksto. Tai knyga, kurioje žmonės yra gyvi, ir aš visuomet rašysiu tokias knygas.
– Klausimas apie teatrą – ar manote, kad teatras yra įrankis kalbėti apie aktualiausius dalykus? Jūsų „Išvarymas“ pastatytas 2011 m., kai emigracijos tema buvo itin aktuali.
– Manau, kad teatras gali būti visoks. Neneigiu tų, kurie teatrą suvokia kaip kažko amžino kūrimą. Jei toks teatras geras, jis turi teisę egzistuoti. Aš ir pats daug metų buvau tas, kuris norėjo kalbėti apie amžinus dalykus – estetinius, filosofinius, o ne socialinius ar politinius.
Tas socialinis aspektas ir atsirado su „Išvarymu“. Prieš tai medžiagą rinkdavau istorinėse knygose, o „Išvarymo“ atveju buvau įmestas į realybę Londone, ten kasiau medžiagą. Vėliau viskas tapo taip agresyvu, pasidarė sunku užmerkti akis tam, kas vyksta. Taip perėjau į socialinį, politinį teatrą ir šiandien jis mane domina labiausiai. Tačiau gal po dešimties metų vėl norėsiu filosofuoti.
