M.Jančaitytė save vadina menininke ir mados iliustruotoja. Tačiau, sako pati, kad į šiuos terminus telpa daug daugiau, nei tik mados įvaizdžių perpiešimas.
„Visuomet mėgau piešti, todėl natūraliai rinkausi studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2018 metais apsigyniau magistro diplomą.
Studijuodama taikomąją grafiką bandžiau atrasti save kitose, globalesnėse temose, tačiau viskas vis tiek baigėsi mados iliustravimu. Po studijų nutariau daryti tai, kas labiausiai patinka – pradėjau kurti paveikslus, kuriuose susipina mano pačios patirtys ir mada“, – sakė M.Jančaitytė.
Kūrėja neseniai dalyvavo meno mugėje „Art Compensa“, dvejus metus iš eilės eksponavo paveikslus Klaipėdos mados savaitėje, vedė mados iliustravimo kūrybines dirbtuves.
– Martyna, pati esate dirbusi ir meno galerijoje, bet jau keletą metų užsiimate asmenine kūryba. Kas paskatino tą padaryti, kodėl pasukote asmeninės kūrybos keliu? Kaip apibūdintumėte savo kūrybą?
– Bendraudama su menininkais, kurių darbus eksponuodavome, žavėjausi, koks užtikrintas gali būti žmogus, kalbėdamas apie savo kūrybą. Tai ir paskatino dar daugiau dirbti ties savo pačios kūrybiniais sumanymais.
Baigusi mokslus buvau laisva skirti visą savo laiką tik kūrybai. Todėl ir pagalvojau – dabar arba niekada.
Kol kas sekasi visai neblogai, žinau, ką noriu pasakyti savo paveikslais, rašau jiems tekstus. Išsigryninau asmeninį stilių, kuris nuolat dirbant nejučia šiek tiek kinta. Labai smagu tai stebėti. Sakau, kad mano paveikslai sapniški, pilni simbolių, juose pasakoju savo išgyvenimus. Šiuolaikinės mados juose irgi labai daug.
– Jūsų kūryboje dominuoja moterys. Kodėl? Ir kokios moterys yra jūsų paveiksluose: laimingos, ieškančios, prarandančios? Jūsų nuomone, kodėl menininkai taip skirtingai mato moterį ir kas tai lemia?
– Moters atvaizdas nuo seno labai dažnai sutinkamas menininkų kūryboje. Dėl kūno plastikos jai lengva priskirti įvairias emocijas, paversti personažu, naudoti kaip simbolį. Esu girdėjusi, kad ir reklamose moters atvaizdas naudojamas ne šiaip sau – taip lengviau parduodamas produktas. Dėl to kartais ir pikta, ir liūdna – nesinori, kad žmogus būtų sudaiktintas.
Savo kūryboje moteris piešiu dėl dviejų priežasčių: man labai patinka piešti portretus ir mano vaizduojamas personažas labai daug kuo siejasi su manimi pačia. Jos tokios, kokia buvau ar norėčiau būti aš, emocijų amplitudė gana plati. Gal tik visos labai susikaupusios.
– Kuo jums artimas portretas? Kas paveiksle jums yra svarbiausia?
– Per portretą suprojektuoju visą pagrindinę paveikslo idėją. Piešti žmogaus veidą man yra didžiulė laimė. Akių forma, antakiai, strazdanos, šviesos, šešėliai – tai visuma, per kurią galima perteikti tiek daug emocijos ir paveikslo nuotaikos.
Pradėdama pirmiausia pieštuku nusipiešiu kompoziciją, o tada akvarele, pastelėmis, akrilu ir kitomis priemonėmis suteikiu paveikslui spalvas. Kiekvieną kartą portretą pieštuku pasiruošiu gana detaliai, nors užtektų tik pasižymėti svarbiausias vietas. Tačiau negaliu kitaip – negaliu prarasti malonumo sudėlioti visas linijas.
Yra tiek daug vietos žaisti ir detalėse paslėpti įvairias prasmes.
Portretui labai lengva suteikti norimą nuotaiką parinkus tam tikras detales: drabužius, galvos aksesuarus, šukuosenas, papuošti rankas žiedais ir panašiai.
Yra tiek daug vietos žaisti ir detalėse paslėpti įvairias prasmes. Mano darbai gal ir atrodo idiliški, šiek tiek infantilūs, dekoratyvūs, bet taip darau specialiai. Man svarbu, kad nė vienas atributas nebūtų nupieštas ar nutapytas veltui.
– Kodėl analizuojate jaunystės temą?
– Kalbėdama apie jaunystę dažniausia galvoje turiu paauglystę. Paskutiniu metu bandau suprasti, kaip tuo laikotarpiu nutikę įvykiai ar įvykę pasirinkimai suformavo mane tokią, kokia esu dabar.
Labai įdomu palyginti paauglę save su šiuolaikiniu jaunimu, pastebėti, kas yra panašu, o kas visiškai pasikeitę. Paauglystė tikrai labai gražus, bet negailestingas, o kartais ir žiaurus laikotarpis. Nežinau, ar yra žmogaus gyvenime dar daugiau neapibrėžtumo turintis etapas.
Tuo šis laikas man ir atrodo patrauklus – nes jis neapibrėžtas. Jaunas žmogus dažnai turi suprasti, kaip jis skiria gerus dalykus nuo blogų, koks jis pats yra ar nori būti. Paveiksluose kalbu apie savo patirtis iš paauglystės arba kuriu personažą jau po šio etapo.
– Dar vienas klausimas „kodėl“ – apie madą. Kaip ir kodėl ją „įvedėte“ į savo kūrybą?
– Kad išmokčiau piešti portretus, dar būdama moksleivė skubėdavau po pamokų namo, atsispausdindavau kokią nors modelio nuotrauką ir perpiešdavau paprastais pieštukais. Valandų valandas galėdavau „gūglinti“ mados fotografijas, o kelios manekenės buvo virtusios mano mūzomis.
Vėliau ėmiau domėtis dizaineriais, madų žurnalais, sužinojau, kad yra tokia kryptis kaip mados iliustravimas. Parašiau apie tai tiriamąjį darbą ir pati pradėjau iliustruoti madą. Dabar įvairių mados namų drabužius ar aksesuarus paveiksluose naudoju kaip simbolius idėjoms perteikti, bet perpiešiu juos gana detaliai ir tiksliai.
Tarp didelių paveikslų piešiu greitas, lengvas mados iliustracijas, perteikdama įvaizdžius iš mados savaičių. Aš taip pailsiu, o ir nepakartojamų įvaizdžių sukuriama tiek, kad visų į didelius paveikslus nesutalpinčiau – didieji darbai užima daug daugiau laiko, paprastai prie vieno dirbu apie mėnesį.
Žmonės, įsigyjantys mano darbus, didelius paveikslus renkasi širdimi, o mažosios iliustracijos tampa ryškiomis interjerų dalimis. Abu variantai man labai patinka.
Mados iliustraciją suprasti irgi reikia tam tikro išprusimo. Tai ne tik ją sukūrusio menininko kūrybinė išraiška, bet ir dokumentas, kuriame įamžintas laikmečio atvaizdas, aktualijos, kurias atspindi mada.
– Sakote, kad mada jus įkvepia. O kas jus dar įkvepia?
– Esu stebėtoja, pastebiu žmones, praeinančius gatve. Kaip jie bendrauja, kaip atrodo. Kartą prie namų pamačiau du paauglius berniukus, vienas jų labai negražiai išvadino savo draugą ir liepė duoti telefoną paskambinti.
Paduodamas telefoną, berniukas pažvelgė tiesiai man į akis ir jos buvo tokios liūdnos, tokios pilnos skausmo. Esu kažką panašaus ir aš išgyvenusi, todėl labai jautriai sureagavau. Tokie dalykai nugula paveiksluose.
Kartais pastebiu jaunas merginas, ilgais plaukais, besijuokiančias. Ir tai irgi labai įkvepia pamąstymams ir darbams. Žiūriu serialus apie jaunus žmones, specialiai ieškodama juose įkvėpimo. Dėl tos pačios priežasties skaitau knygas.
Paskutiniu metu labai stipriai mąstyti įkvėpė William Golding „Musių valdovas“. Iš esmės įkvepia viskas, jeigu tik to įkvėpimo ieškai ir apie kažką nuolat galvoji.
– Kokie principai kuriant, tapant jums yra svarbūs?
– Man svarbu, kad mano paveiksluose būčiau aš. Stengiuosi mažiau bijoti ir kuo daugiau ir atviriau juose papasakoti savo idėjas.
Pati esu ramaus būdo ir mano personažai, kompozicijos gana statiški, dėl to pradėjau rašyti darbus lydinčius tekstus – jie padeda paveiksle surasti simbolius, kuriuos paslepiu.
Ieškodama savo stilistikos sukūriau nemažai dekoratyvių portretų, kurie patiko žmonėms, todėl dažnai sulaukdavau prašymų sukurti jų portretus iš nuotraukų pagal savo stilių. Šį etapą jau praėjau, mano paveikslai nebėra vien veidai, todėl ir tokių užsakymų nebepriimu.
Portretą užsakantis žmogus jau turi viziją, kurią tikisi, kad aš išpildysiu, bet mano įsivaizdavimas nebūtinai sutaps, ir tai yra visiškai normalu. Tai žinodama negaliu nuoširdžiai dirbti, todėl nusprendžiau, kad geriau kursiu paveikslus taip, kaip pati jaučiu, ir kalbėsiu man svarbiomis temomis.
– Kas suformavo jūsų požiūrį į meną, į kūrybą, į estetiką?
Domiuosi šiuolaikinėmis mados ir meno tendencijomis, stebiu, kas yra sukuriama. Stebiu žmones, skaitau, klausausi labai įvairios muzikos, seku įvairaus turinio kūrėjus socialiniuose tinkluose.
Estetikos pajautimas labai įgimtas dalykas, bet be abejo kinta su laiku, nes kinta pats pasaulis. Žaviuosi menininkais, kurie drąsiai ir atvirai kalba apie asmeninius išgyvenimus savo darbuose, stengiuosi ir pati šią savybę išsiugdyti. Globalios temos yra svarbu ir tikrai be galo įdomu, bet asmeniškumų pilnas menas visuomet jaudina labiau.
