Tad planuotą įžangą (jaunosios kartos menininkas A.Serapinas, apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos metų debiuto premija, savo darbus jau spėjo pristatyti Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Rusijoje ir kt.) tenka nubraukti.
Belieka paminėti studijas Vilniaus dailės ir Kopenhagos menų akademijose, įvietinto meno idėjas ir vieną naujausių įrašų A.Serapino CV – Londono „Frieze“ meno mugės LIVE programoje pristatytą performansą „Treniruoklių salė“, kuriame autorius kvietė londoniečius sportuoti erdvėje, sumontuotoje iš Talino meno akademijai nebereikalingų meno kūrinių dalių. A.Serapinas buvo vienas pirmųjų lietuvių menininkų, pristatytų „Frieze“ mugėje.
– Pradėkime nuo „Frieze“ LIVE, kur neseniai pasirodėte. Kiek šis laiptelis svarbus jūsų karjeroje?
– Žinoma, ir man, ir mano karjerai tai svarbu. Įdomu sukurti kažką naujo, išbandyti save kiek kitame amplua. „Frieze“ LIVE yra Londono „Frieze“ meno mugę lydinti programa, kurioje pristatomi performansai, o aš performansų specialiai nedarau – dažnai kuriu pusiau performatyvias instaliacijas. Kūrinys, kurį pristačiau, nebuvo naujas, Londone vyko jo remeikas, nes originalus darbas buvo sukurtas daug seniau, visai kitame kontekste. Apsidžiaugiau turėdamas galimybę pasirodyti „Frieze“ LIVE, tai buvo gera patirtis, geras iššūkis.
– Kūrybinę sėkmę galima matuoti įvairiai, tačiau žvelgiant iš šalies atrodo, jog jūs, būdamas pakankamai jaunas menininkas, sugebėjote sulaukti nemenko populiarumo.
– Niekada tam neteikiau per daug dėmesio – apskritai, dažnai susimąstau, kad darau tą patį, ką dariau ir anksčiau.
Manau, blogiausia, ką gali padaryti šiame etape, tai sakyti, jog jau kažką pasiekei. Šiandien galiu tik džiaugtis dėl galimybės parodyti savo kūrybą institucijose, kurios manimi domisi ir kurios yra įdomios man. Taip augu. Turiu galimybę rinktis – nedalyvauju ten, kur nenoriu dalyvauti.
Tikrai nemanau, kad esu populiarus, gal kiek labiau žinomas tam tikram meno kontekste. Lietuva turi nemažai tarptautiniu mastu žinomų menininkų, kurių dalis savo kelią pradėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Lyginant su tuometine situacija, mano nuomone, šiandien mums yra lengviau.
Manau, blogiausia, ką gali padaryti šiame etape, tai sakyti, jog jau kažką pasiekei. Šiandien galiu tik džiaugtis dėl galimybės parodyti savo kūrybą institucijose, kurios manimi domisi ir kurios yra įdomios man.
– Kodėl lengviau?
– Dabar sukurta visa infrastruktūra, Lietuvos šiuolaikinis menas yra atpažįstamas tarptautiniu mastu. Per pirmą nepiklausomybės dešimtmetį reikėjo padėti pamatus, išsivaduoti nuo tam tikro aplinkinių ir Vakarų kultūros primetamo posovietinės egzotikos persmelkto žvilgsnio. Atsidarius visoms uždangoms, to laikmečio menininkams ir kuratoriams reikėjo persiorentuoti ir bandyti įšokti į jau senokai Vakaruose įsibegėjusį, dideliu greičiu atidundantį kultūros traukinį, kuris talpino visai kitas vertybes ir iššukius.
Manau, labiausiai pasisekė tiems, kurie suprato, kad yra ne ką prastesni ir turi nemažai ką parodyti. Jau tada buvo aišku, o dabar tai dar labiau išryškėjo – neužtenka sedėti savo studijoje ir laukti kol ateis koks nors pasiūlymas ar konkursas. Netgi būdamas įdomiu menininku gali nieko nepešti.
– Ko dar reikia meno pasaulyje?
– Reikia komunikabilumo, drąsos eksperimentuoti, užsispyrimo, rizikos, sėkmės ir, savaime suprantama, talento.
Šiandien studentai akademijoje patys sau užsideda arklių akidangčius, kad nematytų nieko be savo studijos. Ir vis eina ta pačia vaga. Iš kitos pusės, Lietuvoje tų menininkų paruošiama gerokai per daug. Su dabartine sistema tai tampa beveik industrija, aukštosios mokyklos, kiekviena katedra, bando privilioti kuo daugiau studentų, juk nuo kiekvieno krepšelio gaunama kažkiek pinigų. O kuo daugiau studentų, tuo prastesnė studijų kokybė. Stojant į meno krypties studijas pagrindinis vertinimo kriterijus – per stojimo egzaminą atliktos užduotys, kurias vertina speciali komisija. Keista, kad nėra jokio interviu, stojančiojo portfolio peržiūros.
Bet, aišku, jokia aplinka tikrai nesutrukdys formuotis menininkams. Jauniems palinkėčiau kuo daugiau ieškoti, kuo daugiau klysti ir atsitiesti. Viskas prasideda iš noro kurti, jei jis yra – puiku, o jei dar sugebi neapakti nuo jo ir pažvelgti į viską plačiau – reiškia, yra potencialo. Juk neretai žmogus taip ir pradeda galvoti, ką ir kaip daryti, kaip iš to išgyventi. Reikia gudrumo, bet jis taip pat gimsta iš noro. Kai labai nori, tai ieškai kelių, žvelgi plačiai.
Šiandien studentai akademijoje patys sau užsideda arklių akidangčius, kad nematytų nieko be savo studijos. Ir vis eina ta pačia vaga.
– Studijavote Vilniaus dailės akademijoje – ar joje jums taip pat trūko to plataus žvilgsnio? Ar studijų metu įvyko lūžis, pokytis jūsų kūrybiniame mąstyme?
– Jei akademijoje darysi tik tai, ką tau liepia daryti, baigsi nieko neturėdamas. Užduotis yra tik įrankis – tobulėsi tada, kai imsiesi ko nors daugiau, kažko, ko iš tavęs niekas nereikalauja. Tai supratau seniai, kaip ir faktą, kad pažymiai nieko nereiškia. Akademijoje aš visada ieškojau, pats gerai nežinodamas, ko ieškau. Tiesiog bandai ir atrandi.
Lūžis irgi buvo, antram kurse. Atėjau į akademiją iš M.K.Čiurlionio mokyklos, ir visi mes, anksčiau mokęsi čiurlionkėj, manėm, jog esam žymiai labiau pažengę. Bet tai gali būti ir minusas, nes žmonės, atėję iš paprastų mokyklų, būna aktyvesni, jie nebūna primokyti dalykų, kurių, galbūt, visai ir nenori mokėti, jie bando, žiūri, jaučia, gali į viską pažvelgti iš distancijos. O kuo žmogus ką nors geriau daro, tuo jam sunkiau to atsisakyti.
Pačioje akademijoje buvo visko – ir labai gerų dėstytojų, ir tikrai prastų. Bet Skulptūros katedroje daug išmokau, supratau, kad turiu viską daryti pats, kad turiu dirbti, galų gale, atsirado supratimas ir kaip tas darbas apskritai atrodo. Akademija man davė daug, bet nieko nedavė tiesiogiai – tai buvo gera patirtis, su kuria aš nesusitapatinau.
Visad stebiuosi tais, kurie važiuoja studijuoti trečiarūšiuose universitetuose užsienyje. Juk viskas yra čia – pasimokyk, pabendrauk, čia yra visos sąlygos, o ir visos durys atviros. Gali eiti ir su bet kuo pasikalbėti, bet kam parašyti. Jei būsi naglas, viskas įmanoma.
– Kiek menininkui šiandien reikalinga institucija? Ar jos vaidmuo keičiasi, ar jis gali keistis?
Meno institucijos (šiuolaikinio meno centrai, muziejai, galerijos, meno spauda ir pan.) vis dar yra labai svarbios. Aišku, tai irgi galima kvestionuoti, tačiau butent tokiu būdu ir atsiranda tam tikras sunkiai mene išmatuojamas kokybės kriterijus. Pavyzdžiui, socialinių tinklų, populiariosios spaudos pripažinimas bent jau kol kas tikrai nėra tas pats. Tačiau neretai abu šie sluoksniai persidengia, viskas tampa vis painiau.
Akademija man davė daug, bet nieko nedavė tiesiogiai – tai buvo gera patirtis, su kuria aš nesusitapatinau.
Man svarbus ne tiek institucinis pripažinimas, kiek suteikiama galimybė įgyvendinti projektus, kurti. Kartais beveik be biudžeto su gera komanda galima labai daug nuveikti, tačiau vis tiek negalėčiau paneigti, kad kuo didesnis produkcijos biudžetas, tuo didesnės tavo galimybės. Pavyzdžiui, šiuo metu Londone pristatomoje mano parodoje veikia specialiai sukurta ir pilnai funkcionuojanti sauna, projektas, kurį įgyvendinti ryžtųsi ne kiekviena meno erdvė.
Kalbant apie meno ugdymo institucijas, mokydamasis geroje meno akademijoje turėčiau daugiau galimybių, kita vertus, niekas niekada manęs neklausė ir abejoju, jog klaus, ar aš išvis esu kažką baigęs. Svarbiausia yra network’as.
– Ar jūsų kūryba turi bendrą vardiklį – temą, klausimą, problematiką?
– Anksčiau sakydavau, kad labai svarbu improvizuoti. Kurti vietai ir kurti ką nors labai konkretaus, specifiško. Dažniausiai niekada nesivežu baigtinių darbų – keliauju be nieko ir sukuriu tai, kas tinka tai aplinkai, situacijai, laikui.
Man įdomios konkrečios istorijos. Niekada nesu įnikęs į globalią problematiką – greičiau susidomėsiu, kas padarė šią kavą, koks tas žmogus, kokiais įrankiais ji buvo rinkta ir pan. Tai konkretūs mus supančio gyvenimo epizodai, mikrofragmentai.
Dabar sakyčiau, jog improvizacija nėra esminis mano kūrybos aspektas. Gali kažkiek pradėti daryti čia, kažkiek baigti toje vietoje, kur darbas bus eksponuojamas, tačiau svarbu galėti pakeisti savo kūrinį, pritaikyti jį, jei matai, kad kitoje erdvėje, kitoje situacijoje kažkas paprasčiausiai neveikia. Man svarbu kaskart atsižvelgti į konkrečios parodos kontekstą, patinka vizualiai patraukli meninė raiška, bet tikrai ne visada tuo vadovaujuosi kurdamas savo kūrinius.
Man įdomios konkrečios istorijos. Niekada nesu įnikęs į globalią problematiką – greičiau susidomėsiu, kas padarė šią kavą, koks tas žmogus, kokiais įrankiais ji buvo rinkta ir pan. Tai konkretūs mus supančio gyvenimo epizodai, mikrofragmentai.
Pavyzdžiui, Antverpeno muziejuje, kur buvau pakviestas (tai buvo viena pirmųjų mano parodų), dirbo technikas George’as. Visur su juo vaikščiojau, landžiojau, susidraugavome. Galiausiai po savaitės jis man prasitarė, jog žino vietą, kuri mane galėtų sudominti. Mes pakilom į viršutinį pastato aukštą, kuriame buvo patalpa, į kurią paprastai negalima užeiti – ten stovi apsaugos kamerų vaizdą fiksuojantys monitoriai. Šiame kambaryje buvo dar vienos durys. Jų rakto ieškojome gal pusvalandį, o šiaip ne taip radus ir jas atidarius išvydome 17 metrų gylio, 15 metrų ilgio ir vos vieno metro pločio skardį.
Muziejaus lankytojams sukūriau įėjimą į šią erdvę – užėjus gali pamatyti muziejų iš vidaus, pažvelgti į jo infrastruktūrą. Juk net daugelis muziejaus darbuotojų apie šią erdvę nežinojo. Teko gerokai pakovoti ir sukurti visą strategiją, kad man tai būtų leista. Reikėjo ir už saugumo reikalavimus atsakingam žmogui saldainius nešti.
Šalia įkūriau kambariuką – jis buvo aukštai, lankytojui nepasiekiamas, tik matomas iš apačios. George’as, žmogus, apie kurį kalbėjau, labai domėjosi Antverpenu, ir aš, iš archyvų surinkęs jam įdomios medžiagos, čia įrengiau kambariuką, į kurį galėjo patekti tik vienas jis.
Šiuo atveju man svarbi ne tiek pati užslėpta ir lankytojams atidengta muziejaus erdvė, kiek pats būdas, kaip tai buvo pasiekta – per tam tikrą draugystę, per George’ą, kuris jautė stiprų ryšį su muziejumi, dirbo čia 20 metų ir domėjosi vietos istorija. Jo vardu ir pavadinau šį kūrinį.
Neturiu tiek daug recenzijų, bet yra buvę interpretacijų, kurias man sunku įžvelgti savo darbuose. Esu kiek control-freak’as – aš labai tiksliai žinau, ką darau ir kur einu, net jei kartais to ir neartikuliuoju.
– Kiek jums svarbi kritikų nuomonė?
– Kritikų tekstai svarbūs, ypač jaunam menininkui. Meluočiau, jei būdamas 26-erių sakyčiau, jog man nerūpi, ką rašo kritikai. Kritiką, jei ji argumentuota, pagrįsta, išmąstyta, skaityti labai įdomu – ir visai nesvarbu, ar ji teigiama, ar ne.
Lietuvoje, aišku, yra problema – trūksta kokybiškos kritikos. Iš dalies tikriausiai dėl to, kad kritikams nėra pakankamai mokama už jų darbą. Todėl nėra jokios konkurencijos, šio darbo gali imtis bet kas panorėjęs.
Kartais pastebiu, kad žmonėms, rašantiems apie meną, paprasčiausiai trūksta platesnio konteksto, jie per mažai keliauja. Todėl kritika tampa labai lokali, susidaro taip vadinamas intelektinis vakuumas. Be abejo, yra keli geri rašytojai ir pasitaiko įdomių recenzijų, bet jų tikrai reikia paieškoti. Be to, mano subjektyvia nuomone, aprašomos parodos dažnai tikrai nėra pačios geriausios ar labiausiai vertos dėmesio.
– Ar esate susidūręs su savo kūrinių interpretacijomis, kuriomis nepatikėjote?
– Neturiu tiek daug recenzijų, bet yra buvę interpretacijų, kurias man sunku įžvelgti savo darbuose. Esu kiek control-freak’as – aš labai tiksliai žinau, ką darau ir kur einu, net jei kartais to ir neartikuliuoju.
Turėjau ir labai keistą situaciją, kai viena institucija, sužinojusi apie mano kūrinį Antverpene Georges, tačiau visai į jį neįsigilinusi, pakvietė išgriauti skylę. Pasakiau, kad gerai, galiu tai padaryti, bet tuomet darbas ir bus apie tai, kaip buvau pakviestas išgriauti skylės sienoje. Ketinau iš jų pasijuokti, tada jie, aišku, išsigando ir atsitraukė.
