– Baigėte tapybos studijas, tačiau netrukus pradėjote dirbti su kitomis medijomis. Kodėl? Ar tapybinis mąstymas dar dalyvauja kuriant, pvz., performansus, instaliacijas?
– Tapyba mano kūryboje šiandien yra veikiau diskursas, viena iš temų. Nuo tapybos savo kūryboje ilgainiui nutolau – tikriausiai man visad buvo svarbesnis tapybos procesas, o ne rezultatas. Bet artimas, intymus kūrėjo santykis su kūriniu ir šviesa, spalva, visa tai, kas yra svarbiausia tapyboje, man ir dabar yra reikšminga.
Savo videoperformansų, videoobjektų ir videokoliažų niekad nevadinu filmais, tai greičiau judantys paveikslai, nes čia, kaip ir tapyboje, man labai svarbi aiški ir kartu talpi metafora, vaizdinys.
Pati tapyba man yra kaip lopšys – su ja išaugau. Tai kaip santykiai su motina ar mylimuoju, todėl ir pirmieji mano videodarbai palietė menininko kūrybinių galių temas per tapybines priemones, pvz., boksuojant drobę, rėkiant arba valant drobę nuo juodų dažų.
Mano santykis su kūrybiniu procesu yra ganėtinai intymus, todėl, sakyčiau, kad ir tapybos patirtis čia yra užsilikusi. Tapyboje labai svarbus medžiagiškumas, prisilietimas, o videomenas tai kaip seksas per stiklo sieną, bet su garsu ir trukme… Be to, dirbu su videomenu kaip ekspresyvus tapytojas dirba su drobe: ir plėšau, ir mėtau, ir taškau, ir auginu sluoksnius.
– Dažnai jūs pati esate savo kūrinių dalyvė – filmuojate performansus, kuriuose pati veikiate, išgyvenate fiziškas ir emocines patirtis, smūgiuojate drobę, blaškotės pieno stiklinėje ir t.t. Kodėl tapote savo kūrinių heroje? Ar tai buvo sprendimas, pareikalavęs drąsos?
– Sprendimas filmuoti save buvo priimtas labai lengvai. Intymaus, atviro santykio ieškojimas ir su kūryba, ir su žiūrovu lemia, jog autorius apsinuogina, apnuogina savo ieškojimus, kalba apie atvirus, kartais skausmingus dalykus.
Iš tiesų, tai, kad tapau savo kūrinių dalyve, lėmė daug veiksnių ir tai priimu kaip likimą. Matyt, taip ir turėjo būti. Kūryba man siejasi su laisve ir atsakomybe. O kalbant apie atsakomybę… Geriausia, lengviausia susitarti su savimi.
Taip tapau savo kūrinių heroje ir kuo toliau, tuo sunkiau „pasiimti“ ką nors kitą. Kiek bandžiau pasitelkti kitokius įvaizdžius, vis tiek grįžtu prie atviravimo. Tai pavojinga teritorija: gali nukrypti į sudėtingas autorefleksijas ir narcisizmą, bet, iš kitos pusės, gali, užmegzti atvirą, autentišką ryšį.
– Ar atviravimas, apsinuoginimas yra emociškai sunki patirtis?
– Aišku. Jei kalbėčiau apie savo kaip menininkės pažiūras, sakyčiau, kad esu kraštutinė ekspresionistė, iracionalaus, emocionalaus būdo, kartu turiu idealistinį romantinį požiūrį į menininko misiją, nors, aišku, šalia visad yra ir skepsio. Sakau: aš kaip demiurgas, aš kaip laidininkas tarp pasaulių. Tuo pat metu kikenu iš to ir vis tik kažkur giliai tuo tikiu…
Sakau: aš kaip demiurgas, aš kaip laidininkas tarp pasaulių. Tuo pat metu kikenu iš to ir vis tik kažkur giliai tuo tikiu…
Bet iš tikrųjų, ką daro menininkai? Jie daug mąsto, analizuoja, kuria vizijas, kitokias pasaulio interpretacijas ir visa tai gali perduoti žiūrovui. Tai mūsų džiaugsmas ir skausmas. Ir tai, aišku, išvargina. Man pačiai yra sunku, esu kompleksuota, bijau kameros, pasirodyti prieš žmones. Tačiau tai – išoriniai dalykai. Kūrybą aš vis tik matau kaip ganėtinai ekstremalų dalyką, o tas ekstremalumas matyti ir kūriniuose. Ieškau to, ką galėčiau sukurti ribinėj situacijoj, ką galėčiau įveikti. Ieškau, kaip galėčiau permąstyti buvimą menininke, moterimi šiame pasaulyje.
– Paminėjote siekį permąstyti moters vaidmenį. Jūsų kūryba menotyrininkų neretai siejama su feministine problematika. Kiek jūsų kūryboje jos išties yra?
– Sakyčiau, kad šiais laikais nebūti feministe(-u) – keista. Jei žmogus yra atviras, laisvas, mąstantis, gerbiantis save ir kitus, būtų neteisinga, jei kažkas demonstruotų vienos lyties galią prieš kitą. Ne tik savo kūryboj, bet ir apskritai gyvenime esu už lygias lyčių galimybes.
Lietuvoje feminizmas vis dar siejamas su negatyviu kontekstu, nors man būti feministe atrodo visiškai natūralu – tai tas pats, kas nebūti rasiste, būti tolerantiška ir t.t. Vis tik daug kur, kad ir žiniasklaidoje, ir toliau susiduriame su tam tikrais lyčių stereotipais ir neadekvačiais vaidmenimis.
Mano darbuose feministinės problematikos yra tiek, kiek tai susiję su autorefleksija, taip pat – santykiu tarp vaidmens ar klišės ir realaus gyvenimo. Jei kalbi atvirai, tai ir kalbi „nuo savęs“: žmogaus, moters, menininkės. Galbūt tai ryškiausiai matyti ankstyvuosiuose darbuose – manau, kad dalyje jų vyras ar dar kitos lyties atstovas niekada neišsireikštų taip, kaip išsireiškiau aš.
– Ar jums svarbu, kad žiūrovas „išskaitytų“ tas pačias prasmes, kurias užkoduojate savo darbuose? Kad ir feministines temas?
– Svarbu. Aš rūpinuosi, kam kuriu ir kaip žiūrovas tai supras. Bet ir kitų interpretacijos man labai įdomios ir atveria tai, apie ką nesu pagalvojusi.
Kadangi pasaulis, kultūra ir menas yra tokie sudėtingi, pati noriu, kad mano kūriniai būtų iš pirmo žvilgsnio ganėtinai lengvai suprantami: su talpia metafora, paprasta žinute. Nors minčių, idėjų, sluoksnių, problemų darbe visad būna ne viena.
Vis tik nors šiandien aplink mus yra daugybė vaizdų, iš tiesų mus labai veikia antraštė, esanti greta vaizdo. Atsiranda tendencija, kai vis dažniau bandoma trumpai, keliais sakiniais išaiškinti vizualius kūrinius, man ir pačiai teko ne kartą parengti tokius tekstus apie savo darbus, tačiau matau, jog žmonėms – ne tik žiūrovams, bet ir specialistams, kurie sukasi tame rate – to ir užtenka, o tokiuose tekstuose neišvengiamai atsiranda seklumo. Todėl esu nusprendusi tekstą naudoti tik ten, kur reikia žodžių. Pirmiausia – vizualinė kalba.
Yra grupelių, kurios rašo vieni apie kitus, tačiau beveik neišsivysto kitokios diskusijos, neatsiranda aštresnių vertinimų. Aš to pasigesčiau iš kritikų, tačiau juk negali jų prievartauti, kad už centus rašytų ir galiausiai dar su kuo nors dėl to, ką parašė, susipyktų.
– O kokie jūsų santykiai su kritikais? Neoponuojate jiems ir jų interpretacijoms?
– Santykiai nei blogi, nei geri, nei tokie, kurie iššauktų norą oponuoti. Kad ir tos kritikos mažai, jei kalbėsime apie kritiką kritiškąja to žodžio prasme. Yra grupelių, kurios rašo vieni apie kitus, tačiau beveik neišsivysto kitokios diskusijos, neatsiranda aštresnių vertinimų. Aš to pasigesčiau iš kritikų, tačiau juk negali jų prievartauti, kad už centus rašytų ir galiausiai dar su kuo nors dėl to, ką parašė, susipyktų.
Kalbant apie Lietuvos meno sceną ir jos problemas, sakyčiau, jog tokios situacijos priežastys yra socialinės ir politinės. Negerai, kai mūsų mažam krašte muziejų direktoriai sėdi savo kėdėse dešimtmečius. Atseit nėra žmonių, kurie galėtų juos pakeisti, tačiau iš tiesų nauji žmonės paprasčiausiai nėra ugdomi, nes visi tiki, jog tie direktoriai ten ir sėdės. Ir Vilniaus dailės akademijoj tos rotacijos nėra. Visi laikosi socialinio saugumo.
Problemos gilios. Prieš keletą metų, berods, Ernestas Parulskis buvo atlikęs tyrimą, kiek pasikeistų situacija Lietuvos meno lauke, jei aukštesnes nei vidutines pajamas uždirbantys žmonės per metus menams išleistų 800–900 litų. Pas mus pavyzdžio beveik niekas neparodo, neperka jau sukurtų meno kūrinių. Tiesa, yra keletas išimčių, kaip MMC (dabar – Mo) ir keletas kolekcininkų. Ačiū jiems. Bet jei jau Lietuvos valstybė, Lietuvos dailės muziejus beveik neperka šiuolaikinių menininkų darbų, tai ką čia ir kalbėti. Nėra sąlygų, kuriomis menininkas galėtų gyventi ne tik iš projektų kaip situacijos įkaitas.
– 2011 m. interviu Evaldui Jansui sakėte, jog jus apėmęs nuobodulys, nusivylimas ir dėl savo karjeros praktiškai nebesistengiate. Ar ši būsena pakito?
– Visi interviu priklauso ir nuo to laikotarpio žmogaus situacijos, jo emocijų, impulsyvumo. Pavyzdžiui, kai paskaitau savo interviu, matau, jog jie kartais prieštarauja vienas kitam.
Tuo metu buvo tokia situacija, kai didesnio pasirodymo, personalinės parodos, kurias įprastai darau kas dvejus trejus metus, nebuvo. Nors aš visą laiką dirbu. Tiek ir stengiuosi dėl savo karjeros. Stengiuosi tiesiog dirbti savo darbą. Jei kur nors kviečia – dalyvauju, jei kalbina – atsakau į klausimus. Tačiau nedarau jokių vadybinių žygių.
Kartu būna periodų, kai nenori blaškytis, imtis naujų temų ir dirbi prie vieno darbo. Galbūt tuomet ir pradedi sakyti, kad nieko nereikia, karjeros nereikia, palikit mane ramybėj, aš noriu dirbti. Dabar ir vėl toks periodas, kai ruošiu naują darbą.
– Sakote, kad dirbate nuolat. Ar esate iš tų menininkų, kurie tiksliai žino, kada, kaip ir kokiomis sąlygomis kurs?
– Būnant „laisvu menininku“, išlaikyti ritmą gana sudėtinga, bet kiti darbai, projektų terminai padeda disciplinuotis. Nes būti „laisvu menininku“ reiškia suktis kaip voveraitei, tenka užsiimti ne tik sava kūryba, bet ir dirbti įvairiausius darbus, dažniau susijusius su dailininko amatu, edukacija ir pan.
Turiu tokią sistemą – per savaitę turiu bent tris dienas arba naktis būti studijoj. Daug piešiu, kartais ką nors visiškai „ne į temą“, tiesiog lavinant ranką. Dabar, kaip jau sakiau, esu naujo didelio darbo procese, kiekvieną dieną, tiksliau, naktim ir vakare, montuoju, o dienomis piešiu, skaitau, ieškau medžiagos.
Negerai, kai mūsų mažam krašte muziejų direktoriai sėdi savo kėdėse dešimtmečius. Atseit nėra žmonių, kurie galėtų juos pakeisti, tačiau iš tiesų nauji žmonės paprasčiausiai nėra ugdomi, nes visi tiki, jog tie direktoriai ten ir sėdės.
Kartu nuolat kaip antena turiu gaudyti visokius ženklus. Esu sugalvojusi tokį žaidimą ir jį žaidžiu jau kurį laiką, kokius dvejus metus. Jame, kaip ir „Permainų knygoje“, tarsi aklai ieškoma atsitiktinumo, o atsitiktinume ieškoma ženklo, kuris kažkur nuvestų. Aš ieškau žodžio knygoje, žurnale, kompiuterio ekrane arba akimis ieškau vaizdo pasakius sau, kad tą sekundę į šį žodį ar vaizdą pasižiūrėsiu kaip į labai svarbų dalyką, kuris man gali kažką pranešti. Tai darau kiekvieną rytą iki 12 valandos.
Pavyzdžiui, šiandien ryte pro langą mačiau vyrą su raudonu kostiumu, ant kurio sprando – gulinti aštunkė, begalybės ženklas. Kartais tai būna praskrendantis paukštis, keistai krentantis šešėlis ar koks žodis, garsas. Tai mano bandymas iš kažkokių gabalų, atsitiktinumų, detalių sukurti kažką naujo.
Sugalvojau tai, nes neturėjau ką rašyti į dienoraštį, o dienoraštį kaip ir pildau. Tad čia yra mano nuolatinė kūryba. Dar nežinau, į ką tai išaugs.
– Užsiminėte, jog dirbate prie naujo projekto. Apie ką jis bus?
– Šiuo metu kuriu garso ir vaizdo instaliaciją, pavadinimu „Bamba Big Band“. Tai bus grįžimas prie kūno, prie ištakų, bandymas aprėpti savo vaikystę, jaunystę ir dabartį. Pirmas sukurtas objektas buvo švilpaujanti bamba, kurią susapnavau – augančią, didėjančią ir švilpaujančią sudėtingą, labai gražią melodiją.
Instaliacijoje bandau sukurti grupę iš kūno dalių, įvairių garsą skleidžiančių objektų – tai ne tik švilpaujanti bamba, bet ir dainuojanti akis, plasnojanti ausis, šokantis triko ir kiti makabriški siurrealistiniai objektai. Tai bus kaip koks psichodelinis koncertas-susitikimas, nurodantis grįžimo prie kūno, įsčių temą.
Taip iš dalelių, iš detalių noriu surinkti ne tik save, bet ir papasakoti istoriją. Man buvo 18-ika, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Tik prasidėjus visiems šiems procesams, kultūrinei revoliucijai, aš pradėjau bręsti, kurti. Manau, kad turiu ką apie tai pasakyti.
