„Pernai tikimybė, kad gausime „Auksinį liūtą“ buvo lygi nuliui, bet jį gavome. Lygiai taip pat dar neseniai negalėjome įsivaizduoti, kad kils pasaulinė pandemija ir būsime tokioje situacijoje, kokioje esame dabar“, – netikėtus gyvenimo posūkius tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ apmąsto L.Lapelytė.
Pokalbyje su Urte Karalaite žinoma menininkė atskleidžia, kaip per kūrybą išmoktos pamokos padeda priimti sudėtingas situacijas, ieškoti kūrybiškų sprendimų ir kodėl geriausių rezultatų padeda pasiekti ne kova su sunkumais, bet jų prisijaukinimas.
Kompromisai, atveriantys naujus kelius
Pasakodama apie savo karantino patirtį, L.Lapelytė šypteli, kad visada gyvena nežinioje, todėl šis etapas nėra staigmena. Išlaikyti vidinę ramybę padeda ir kuriant išmoktos pamokos.
„Nei gyvenime, nei kūryboje neplaukiu prieš srovę. Jeigu susiklosto nepalanki situacija, stengiuosi ją „apkabinti“, prisijaukinti ir bendradarbiauti su ja“, – sako pašnekovė ir priduria, kad to išmokė kūrybinė karjera, nes įgyvendinti savo viziją visu 100 procentų dažniausiai nepavyksta. Ne išimtis buvo ir šlovę atnešusi šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“.
„Kartais sprendimai, kuriuos priimi kaip kompromisą net pagerina galutinį rezultatą. Pavyzdžiui, idealiu atveju kurdamos „Saulę ir jūrą“ būtume norėjusios atsivežti atlikėjų trupę iš Lietuvos, kuri visą pusmetį, kol bus rodoma opera, gyventų Venecijoje. Bet dėl finansinių priežasčių šis planas buvo visiškai neįgyvendinamas. Taip atsirado vietiniai dainininkai ir savanoriai, kurie labai praplėtė kūrinio galimybes ir prasmes, sustiprino kūrinio išskirtinumą. Įtraukdamos publiką, suteikėme jai išskirtinę galimybę prieiti prie šio kūrinio arčiau, patirti jį iš vidaus“, – pasakoja L.Lapelytė.
Svarbiausioje vietoje – balansas tarp kūrybos ir šeimos
Kūrybinę veiklą žymi muzikantė derina su šeimos poreikiais – su gyvenimo draugu augina tris vaikus.
„Derinti motinystę ir kūrybą išmokau jau po pirmojo vaiko gimimo. Pastebėjau, kad esu išstumiama iš meno pasaulio, nes mano rolė lyg pasikeitė – tapau mama ir kūryba turėjo nueiti į antrą planą. Toks požiūris mane glumino. Todėl nusprendžiau, kad tik nuo manęs priklauso, ar pasiduosiu aplinkos spaudimui ar priešingai – įrodysiu sau ir kitiems, kad galiu derinti kūrybą ir motinystę“, – pasakoja pašnekovė. Ji neslepia kartais jaučianti laiko trūkumą, tačiau sieja tai ne su šeima, bet su dideliu gyvenimo tempu, kurį turime atlaikyti visi.
Neslepia kartais jaučianti laiko trūkumą.
„Karantino metu atsiranda daugiau potencialo gyliui, kurį per skubėjimą sunku atrasti. Tad mano gyvenime šiuo metu svarbiausią vietą užima sveikas protas ir balansas. Pastaruoju metu jaučiau daug emocinio blaškymosi ir dabar stengiuosi susikaupti. Bet tuo pat metu bandau nepervertinti savo kūrybinės veiklos, nes ji turi išlikti sveikame santykyje su kasdienybe. Siekiu, kad viskas būtų vienyje“, – apie svarbiausią savo asmeninį tikslą karantino metu pasakoja L.Lapelytė.
Menininkų laimėjimai greitai primirštami
Svarstydama apie kultūros sektoriaus padėtį karantino metu, pašnekovė pastebi, kad kol kas daryti išvadas apie tai, kokią įtaką ši situacija turės – per anksti. Vis dėlto yra ir nuojautos, kad jei užklups rimtesni ekonominiai sunkumai, kultūros ir meno sektorius neatsidurs tarp svarbiausių prioritetų.
„Nors kol kas drastiškų pokyčių pati nejaučiu, pastebėjau, kad prasidėjus karantinui iš LRT „Panoramos“ kultūra buvo visiškai išbraukta. Pakalbama apie tai, kad sunkvežimių vairuotojai negali kirsti sienų, sportininkai – ruoštis Olimpinėms žaidynėms. O apie kino festivalį, kuris per savaitę sugebėjo prisitaikyti prie situacijos, pakeisti savo struktūrą ir persikelti į skaitmeninę erdvę, nekalbama. Tai stebina ir liūdina“, – pabrėžia kūrėja ir priduria, kad operai „Saulė ir jūra“ sulaukus tarptautinio pripažinimo, meno svarba visuomenės akyse, panašu, buvo išaugusi.
Kūrėjo, kaip šalies ambasadoriaus ir ekonominio variklio, vaidmuo pamirštamas.
„Visa mūsų komanda, menas ir ypač vizualus menas, po apdovanojimo sulaukė daug visuomenės dėmesio. Gal todėl, kad Venecijos bienalėje kūriniai pristatomi pagal šalis ir kartu su mūsų operos pavadinimu per pasaulį nuskambėjo ir Lietuvos vardas. Stebint dabartinę situaciją atrodo, kad vėl esame pradiniame taške – menininkai turi priminti apie save. Kūrėjo, kaip šalies ambasadoriaus ir ekonominio variklio, vaidmuo pamirštamas“, – pastebi pašnekovė.
Menas gali padėti susitaikyti su savo laikinumu
Tačiau būtent pasaulinės pandemijos akivaizdoje menas galėtų būti viena iš priemonių, palengvinanti nežinomybę ir praskaidrinanti kasdienybę. Menas taip pat gali padėti atsigręžti į savo laikinumą ir jį priimti.
Būtent į mūsų santykį su laikinumu, laiko kaitą ir senėjimą šiuolaikinėje visuomenėje dėmesys atkreipiamas ir L.Lapelytės sukurtame performance „Piruetas“. Šiame kūrinyje pasirodo karjerą baigusi balerina.
„Kurdama šį darbą, stebėjausi, kaip mūsų visuomenėje nuvertinami vyresnio amžiaus žmonės, kaip trūksta dialogo su jais. Man atrodo, kad branda atneša daugiau patirties, išminties, vidinės ramybės. Tai matau pažvelgusi ir į savo močiutę, ir į tokius žmones kaip Jonas Mekas, Laurie Anderson. Jie mane įkvepia. Apskritai, branda man yra vertybė, tad jos laukiu. Bėgantis laikas, jo atnešami pokyčiai tikrai manęs negąsdina“, – šypteli pašnekovė.
Viso pokalbio su menininke, muzikante L.Lapelyte ir kitų sąmoningumą bei kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
