Monika Balu (Balukevičiūtė) (g. 1994) gimė ir užaugo Liukonių kaime, Širvintų rajone, baigė Širvintų meno mokyklą, smuiko specialybę, lankė fotografijos užsiėmimus Lietuvos vaikų ir jaunimo centre ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje.
2017 m. Monika Balu baigė vaizduojamosios dailės bakalauro studijas Hanze Taikomųjų mokslų universiteto Minervos akademijoje, Groningeno mieste Nyderlanduose. Taip pat Monika studijavo šiuolaikinį meną pagal mainų programą Nagoya Zokei universitete Japonijos Komaki mieste. 2020 m. kūrėja įgijo fotografijos magistro laipsnį Geteborgo universiteto HDK-Valand akademijoje, Švedijoje. Studijuodama ji pradėjo domėtis klausos suvokimu bei fotografijos ir garso santykiu.
Monikos darbai buvo eksponuojami parodose Nyderlanduose, Japonijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, Švedijoje ir Liuksemburge. Šiuo metu ji dalyvauja įgyvendinant dokumentinės fotografijos organizacijos „Fotodok“ parengtą „Lighthouse“ talentų programą Utrechte, Nyderlanduose. Taip pat menininkės idėjos apie komunikaciją pandemijos metu neseniai buvo įvertintos prizu „Stipendium Dialoog 2020“.
Pokalbis su kūrėja – apie jos kūrybinę evoliuciją, tyrinėjant žmogaus jutiminių sistemų sąveiką ir sampratą, apie garso reikšmę fotografijoje bei paslaptingąjį „kalbos bananą“.
– Su fotografija pradėjote eksperimentuoti būdama 14-os metų. Smalsu – kokie eksperimentai tai buvo, kokius uždavinius tuo metu sau kėlėte?
– Iš esmės tuo metu fotografavau tiesiog viską, kas mane supo – nuo besikeičiančių metų laikų miškuose ar kaimo peizažų iki mokyklos renginių, pvz. sporto varžybų. Taip pat fotografavau „modelius“ – savo drauges įvairiose apleistuose ir keistose vietose. Ėmiausi 365-ių dienų fotografavimo projekto – tekdavo fotografuoti kiekvieną dieną, kasdien išrinkti po nuotrauką ir ją publikuoti online.
Aišku, paauglystės laikotarpiu imponavo tos fotografijos, kurios susilaukdavo didžiausio populiarumo internete, tapdavo sėkmingomis. Tokia buvo pradžia. Nelabai ką žinojau apie pasaulinę fotografijos istoriją, žymius menininkus. Tai man reikėjo išmokti vėliau, kai studijavau Nyderlanduose. Būtent ten man ir tapo svarbu ne pavienės nuotraukos populiarumas ar įdomumas, o koncepcijos, idėjos plėtojimas.
– Studijavote Nyderlanduose, Japonijoje, Švedijoje. Kaip kiekvienas iš šių etapų jus formavo, kokių vertingų patirčių įgijote?
– Atvykus į Olandiją, viskas apsivertė aukštyn kojom – mokytis reikėjo greitai. Teko ne tik pasivyti kursiokus, bet gilinti išmanymą, kas yra šiuolaikinis menas, šiuolaikinė fotografija Vakarų Europoje, o ne internetiniame burbule, kuriame gyvenau prieš tai. Vietoj to, kad tobulėčiau kaip fotografė, man teko mokytis, ką reiškia būti menininke – štai kas pasikeitė. Tai išlaisvino, supratau, kad neprivalau apsiriboti fotografija – galiu daryti performansus, užsiimti skulptūra, piešti ir t. t.
Japonijoje buvo gerokai sudėtingiau, nes jaučiausi labai izoliuota, beveik niekas mano aplinkoje nekalbėjo angliškai. Gyvenau nedidelėje gyvenvietėje, apgyvendintoje vos dviem šimtais tūkstančių žmonių (Japonijoje tai nedidelis miestelis). Šie izoliacijos metai, 2020-ieji, man labai primena gyvenimą ten, vis grįžta atsiminimai. Gyvendama Japonijoje domėjausi šintoizmu, japoniška virtuve ir fotografavau viską, stengiausi viską į save sugerti. Taip pat ten mokiausi juvelyrikos ir keramikos – tai praplėtė mano, kaip menininkės, akiratį ir galimybes.
Vietoj to, kad tobulėčiau kaip fotografė, man teko mokytis, ką reiškia būti menininke
Na, o Švedijoje gyvenau dvejus metus – tiek truko mano fotografijos magistro studijos. Tai buvo labai įtemptas laikotarpis. Atrodė, kad prabėgo ne dveji metai, bet keli mėnesiai. Studijuodama suvokiau, kad man labai patinka kapstytis knygose, tyrinėti, analizuoti ir šias žinias jungti su mano pačios – žmogaus su klausos sutrikimu – patirtimi. Šis laikotarpis padėjo mano profesionalios karjeros pamatus, suteikė kryptį, kurią plėtoju.
– Kodėl susidomėjote garso ir vizualikos santykiu? Nuo ko pradėjote ir kokią kūrybinę evoliuciją patyrėte dirbdama šioje srityje?
– Iš tiesų šis procesas prasidėjo nuo gimimo. Gimiau septynių mėnesių, todėl mano klausa yra prastesnė nei kitų žmonių. Vis dėlto prireikė nemažai laiko, kol mano šeima ar aš pati tai suvokėme – man atrodė, kad mano klausa yra normali.
Paauglystėje ši problema išryškėjo labiau, pavyzdžiui, klasiokai nesuprasdavo, kodėl aš negirdžiu, ką jie man šnabžda. Tokie momentai erzino, bet stengiausi pernelyg to nesureikšminti, toliau gyventi, fotografuoti. O klasės draugų prašydavau, užuot šnabždėjus, užrašyti sąsiuvinio gale. Taigi visi mano sąsiuvinių paskutiniai puslapiai buvo pilni žinučių, sakinių nuotrupų, juokelių.
– Ar išsaugojote tuos sąsiuvinius?
– Taip, turiu. Reikės atidžiau juos peržiūrėti.
– Kokiu momentu tai, kas buvo įgimta savybe, tapo jūsų kūrybiniu interesu?
– Taigi, pradėjus studijuoti Nyderlanduose paaiškėjo, kad mano klausa nėra pakankamai gera. Prireikė pusės metų, kad galėčiau suprasti savo kursiokus ir dėstytojus – ne todėl, kad kalbos mokėjimo lygis būtų buvęs per žemas, o dėl to, kad mano klausa, nervinė sistema nebuvo pratusi kitokius garso signalus versti į suprantamus žodžius. Tuomet suvokiau, kad švaistau laiką – teko išmokti klausytis užsienio kalbos ir dėl to praradau brangų laiką, reikalingą kurti menui.
Nežinojau, kad įmanoma girdėti liečiamą odą
Po kelerių metų atsirado galimybė nemokamai įsigyti gerą klausos aparatą. Pirmą kartą jį užsidėjus įvyko revoliucija! Viskas atrodė naujai, kiekvienas garsas stebino – mano senų draugų balsai skambėjo kitaip, atradau garsus, kurių nežinojau esant – pavyzdžiui, nežinojau, kad įmanoma girdėti liečiamą odą.
Arba koks šliurpiantis garsas pasigirsta maišant spagečius su padažu – nenumaniau, kad toks yra. Tai mane pritrenkė, supratau, kad su tuo turiu dirbti. Šis įvykis atskleidė, kad maniškę girdėjimo patirtį reikia išversti į vizualią kalbą ir tuo pasidalinti. Taip žmonės su įprasta girda galės įvertinti visus smulkius ir subtilius garsus, kurių įprastai nepastebi. Ši užduotis tapo mano menine praktika. Kita vertus, pasirinkta tema kiek prieštaringa, kadangi nenoriu negalios paversti pagrindine savo, kaip menininkės, veikimo priemone. Gailesčio provokavimas nėra mano tikslas. Taigi tenka laviruoti, siekiant praplėsti žmonių akiratį arba tiksliau – ausiratį.
– Į kokias formas bandėte įvilkti šį kūrybinį potencialą? Kokius eksperimentų kelius teko nueiti?
– Tai buvo ilgas ir vingiuotas kelias, nors tetruko dvejus metus. Kadangi studijavau fotografiją, įspraudžiau save į tam tikrus rėmus, įsitikinusi, kad šią temą reikia išreikšti ir idėjas vizualizuoti pasitelkiant būtent fotografijos įrankius. Bet tai nepasiteisino.
Panirau į tyrinėjimą, informacijos rinkimą, ir reikėjo laiko, kad visa tai būtų suvirškinta. Studijuodama fotografiją, leidau sau atitolti nuo jos ir išbandyti kitas medijas tam, kad vėliau galėčiau idėjas išgryninti ir sugrįžti prie fotografijos. Pavyzdžiui, iš pradžių aš atmečiau tokius metodus, kaip per trumpo išlaikymo (angl. underexposed) fotografijos. Tai yra bandymas klausos sutrikimą vizualizuoti pasinaudojant labai trumpu išlaikymu, dėl kurio motyvas nuotraukoje nėra labai aiškiai matomas. Taigi pirmiausia tas idėjas atmečiau, pamaniusi, kad jos yra per paprastos. Bet vėliau, po metų, jas vėl atgaivinau, suvokusi, kad tai yra būdas aiškiai kalbėti apie klausos sutrikimą.
Iš tiesų nesitikėjau, kad šis procesas bus toks sudėtingas, kad girdėjimo patirčių pavertimas kūriniu taip ilgai truks.
– Savo esė „Ausys akims: garso suvokimas fotografijoje“ (angl. Ears for the Eyes: Auditory Perception through Photography) polemizuojate su Jean Baudrillard teiginiu: „Tyla – viena iš vertingiausių fotografijos savybių“. Papasakokite, kokiais būdais garsas patenka į fotografiją ir tampa reikšminga jos savybe.
– Pagal J.Baudrillard fotografija geba izoliuoti garsus ir išgryninti tam tikrą užfiksuotą akimirką. Vis dėlto, mano nuomone, izoliuotus fotografijoje garsus mes vis vien galime išgirsti dėl savo atminties. Pavyzdžiui, pamačius judrios gatvės, kurioje daug mašinų ir žmonių, fotografiją, galime girdėti, kaip ji skamba, nes lyginame ją su kitomis judriomis gatvėmis savo prisiminimuose.
Tam, kad girdėtume garsą, jis neturi atsklisti tą pačią akimirką,
Kita vertus, man regis, poetiška yra tai, kad būtent garsas mus informuoja apie padarytą fotografiją: paspaudę mygtuką, galime išgirsti mechaninį arba elektroninį fotoaparato užrakto garsą. Darydami nuotraukas išmaniaisiais telefonais, žmonės kartais pasimeta – ar nufotografavau, ar ne?
Tam, kad girdėtume garsą, jis neturi atsklisti tą pačią akimirką, jį mes galime prikelti savo mintyse. Dėl to mano meninio pareiškimo (angl. artist statement) pirmasis sakinys yra toks: „Aš tikiu, jog garsai neturi būti girdimi tam, kad skambėtų“.
– Minėtame esė kalbėjote ir apie spalvos reikšmę garsui.
– Turbūt žinote, Lietuvoje (ir daugelyje kitų šalių) vartojamas toks žodžių junginys – „rėkiančios spalvos“. Šį reiškinį taip pat tyrinėju, analizuodama tai, kaip mes skaitome fotografiją. Įprastai žmonės nėra išmokyti girdėti spalvų, veikiau esame linkę pojūčius atskirti vienus nuo kitų. O mane domina, kaip mes galime juos kombinuoti tarpusavyje, kad praturtintume savo akiratį ir pasaulėžiūrą.
– Savo meninį tyrimą pateikiate žaismingai, esate minėjusi, kad geltona spalva taip pat po truputį tampa jūsų naudojamos simbolikos dalimi. Kaip humoras, žaismė praturtina jūsų meninę raišką, kodėl jie yra svarbūs?
– Visų pirma man pačiai sunku lankytis už širdies griebiančiose parodose, žiūrėti slogius filmus. Ne visi to nori ar gali emociškai pakelti. Taigi, savo darbu nenoriu skleisti negatyvumo, pradėti susitikimo su žiūrovu rimta nata, juk taip galiu atstumti auditoriją. Taigi spalvingumu ir žaisme noriu žmones įtraukti į parodą, o tada po truputį atskleisti rimtąją kūrinio pusę. Tai tam tikri spąstai (juokiasi ).
Spalvos visada man buvo svarbios, tik iš ryškaus garderobo, mėgto paauglystėje, jos persikėlė į mano kuriamą meną. Beje, geltonos spalvos niekada nemėgau, bet, įgijus meninės patirties, man ji tapo labai artima ir pradėjo patikti, įgavo svarbią reikšmę.
– Su kokiu garsu tapatinate geltoną spalvą?
– Su cikadomis ir paukščiais, jų skleidžiamais aukštais garsais.
– Pirmą kartą paroda atidaroma Lietuvoje, Kauno fotografijos galerijoje. Papasakokite apie parodos turinį, temą ir kas gi yra tasai „kalbos bananas“?
– Parodą „Garsinė komunikacija“ sudaro dvi dalys – viena jų rodo, kaip geriau girdėti, antroji – kaip aiškiau kalbėti. Kitaip tariant, tikslas yra instruktuoti auditoriją apie tai, kaip efektyviai bendrauti su manimi, t. y. susikalbėti. Tam pasitarnauja instruktyvūs autoportretai ir nurodomieji sakiniai. Sakiniai, beje, tėra pabirusios raidės, žodžių nuotrupos, kurios žiūrovui sukuria tam tikrą galvosūkį. Būtent čia pasitelkiu „kalbos bananą“ (angl. Speech banana). „Kalbos bananas“ yra audiologijoje vartojamas terminas, grafiškai vaizduojantis žmogaus girdimas fonemas, kurios yra sudėliotos audiogramoje pagal jų skambėjimo toną ir dažnius. Audiograma parodo, kokio stiprumo ir aukštumo garsą žmogus gali girdėti.
Grafiškai išdėliotos fonemos suformuoja bananą primenančią figūrą, dėl to ir yra vadinamos „kalbos bananu“. Kai pasitelkiu savo audiogramos rezultatus ir „kalbos bananą“, galiu matyti, kuri ausis negirdi konkrečių fonemų. Dėl to kai kurios raidės instrukcijose ir pradingsta, mat aš jas išreiškiančių garsų negirdžiu. Taigi protui reikia pačiam užpildyti tarpus tarp pavienių garsų, kad pavyktų suvokti žodžių prasmę. Neretai neišgirstu, ką žmogus norėjo man pasakyti, ir paprašau pakartoti. Po kelių akimirkų, jam dar nespėjus atsakyti, staiga suvokiu, ką gi pašnekovas kalbėjo.
Atradus „kalbos bananą“, pagaliau išaiškėjo, kaip tiksliai veikia mano klausa. Džiugu, kad meninė praktika man leidžia mokytis bendrauti, geriau funkcionuoti gyvenime turint klausos sutrikimą. Tuo galiu dalijantis su kitais. Dalijantis man svarbus ne didaktinis, o edukacinis mano darbų aspektas, savo žiūrovą stengiuosi mokyti apie garsą ir jo suvokimą.
– Smagu, kad darbas bus prieinamas visiems Vilniaus gatvės praeiviams: eksponuojant kūrinį vitrinose, nebelieka auditorijos selekcijos – kiekvienas einantis pro šalį turės progą praplėsti akiratį.
– Labai tikiuosi suspėti jį pamatyti ir pati.
