V.Tamoševičiūtė nuo 2012 metų yra viena iš tarptautinio performanso ir gyvo meno festivalio „CREATurE Live Art“, vykstančio Kaune, organizatorių ir dalyvių. Menininkė kuruoja kitus šio meno renginius, dalyvauja edukaciniuose projektuose ir ketverius metus Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete dėsto performanso meną. Tiesa, jis nėra specialybė, o tik vienas iš dėstomų dalykų. Pasak V.Tamoševičiūtės, Lietuvoje nėra performanso meno specialybės.
Performansas Vaidos gyvenime atsirado sutapus aplinkybėms, o pirmą kartą juo Vaida susidomėjo dar mokykloje.
„Pirmą kartą gyvai atliekamą performansą pamačiau vienoje trumpai veikusioje galerijoje, ir man tai paliko įspūdį, užkabino. Tada dar neįsivaizdavau, kad pati tai darysiu. Bet liko atmintyje, kad tai kažkas gyvo ir tikro. Vėliau mano gyvenime vis atsirasdavo žmonės, kurie darė performansą – jie buvo arba mano dėstytojai, arba tapo mano draugais“, – sakė V.Tamoševičiūtė.
Vėliau, jau studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, Vaida susipažino su šiuo metu žinoma menininke Agne Jonkute: „Tada išdrįsau žengti pirmąjį žingsnį. Performansas buvo mano diplominio darbo dalis“.
Studijuojant Vaidai teko susipažinti su į Lietuvą atvykusia este, kuri darė performansus, mat Estijoje, sako V.Tamoševičiūtė, yra stipri šio meno mokykla, taip pat paskaitą skaitė estų grupė „Non grata“.
Pirmąjį savo performansą Vaida padarė prieš maždaug 11 metų, o aktyviau tuo užsiima jau aštuonerius metus. Performansus menininkė atlieka ir Lietuvoje, ir užsienyje vykstančiuose meno renginiuose.
– Vaida, performansas atliekamas tiek viešoje erdvėje, tiek įvairiose galerijose. Tačiau kokią žinutę neša menininkas savo kūrinį atlikdamas viešai?
– Priklauso nuo menininko. Ji gali būti bet kokia, tai gali būti intervencija į viešą renginį, būti kaip atskiras renginys. Kiekvienas menininkas turi temą, ką nori pasakyti, ką gvildena. Bendrai apie tai sunku kalbėti, nes kiekvienas atvejis – skirtingas. Sakykim, per lygiadienį – rugsėjo 22 dieną – jau treji metai vyksta tarptautinis vokiečių ir britų menininkų organizuojamas performerių judėjimas „Veiksmai už laisvę ir demokratiją“. Jie kviečia visus pasaulio performerius visose pasaulio šalyse tuo pačiu metu bendrai kurti viešoje erdvėje ir taip būti matomiems.
Kartais menininkas turi konkretų tikslą, atkreipti dėmesį į kažkokią problemą, o kartais tiesiog sujudinti kasdienybę, parodyti, kad mes čia esame, kad čia kuriame.
– Performanso trukmė gali būti nuo kelių sekundžių iki kelių dienų?
– Taip, tai – laiko menas.
– Šiemet V.Putvinskio gatvės dienos renginiuose taip pat buvo atliekami performansai. Tuo metu dėl remonto darbų buvo atitverta gatvė, ir sutapo, jog performasas buvo atliekamas toje vietoje, kur stovėjo apsaugos tarnybos automobilis. Prie Žaliakalnio funikulieriaus, pievoje, menininkas kišo galvą į dubenį, o apsaugos darbuotojas keistai į jį žiūrėjo, ir tai panašėjo į „performansą performanse“. Tačiau tai, matyt, normalu, kai viešose erdvėse tarsi susipina žmonių reakcijos ir emocijos?
– Visko būna. Kartais išgirsti komentarą: „Ką jis čia daro? Ai, čia gi menas“.
– O kaip paaiškinti, kas yra performansas?
– Aš sunkiai randu žodžius, nors aiškinu nuolat. Tai konceptuali meno rūšis, kuri nieko nevaizduoja, kuri yra išgyvenama čia ir dabar, o jos pagrindinės priemonės yra laikas, erdvė ir menininko kūnas, taip pat tas buvimas momente, buvimas čia, kai žiūrovai gauna tiesioginę patirtį net ir tada, jei jie nėra įtraukiami tiesiogiai. Bet aš visada sakau, kad jie taip pat yra dalyviai, nes dalinasi ta pačia erdve ir ta pačia energija, kai performansas yra žiūrimas gyvai.
– Jei performansą žiūri du žmonės, jie gali jį suprasti visiškai skirtingai arba nesuprasti apskritai, ir visi žiūrovo suvokimai ar nesupratimas yra jo tiesa?
– Performansas yra labiausiai patiriamas, labai daug suveikia empatija ir mūsų asmeninė patirtis. Natūralu, kad ji skirtinga. Nors dažnai būna daug kas labai bendražmogiška ir suprantama visiems, bet aišku, gali skirtis. Yra daug kodų, sluoksnių, interpretacijų. Mes sakome, kad žiūrovas užbaigia performansą. Jis gali interpretuoti kitaip, nei menininkas norėjo pasakyti, ar rasti kitą išeities tašką. Ir tai nebus blogai, tai – tik dar vienas šio meno sluoksnis, kūrinio, kurį kiekvienas turime atsirakinti pats.
– Nuo 2012 metų esate viena iš tarptautinio festivalio „CREATurE Live Art“ organizatorių. Šiemet jame daug dėmesio buvo skirta nuogam kūnui. Nuogas kūnas ir performansas – jie dažnai žengia kartu?
– Šių metų festivalis akcentavo ne nuogą kūną, o apskritai kūną, kūniškumą ir seksualumą, skirtingas kūno galimybes ir apraiškas. Tai, apie ką mes vengiame kalbėti ir vengiam pamatyti, nors žmonės ir jų kūnai yra visokie ir įvairūs. Šių metų festivalyje aš buvau dalyvė, tad galėčiau kalbėti iš žiūrovės pusės. Tai buvo bandymas prakalbinti dažniausiai mūsų visuomenėje tylinčius kūnus, o temos, kurios nelabai dažnai liečiamos ar nustumiamos į šalį arba gėdinamos, festivalyje buvo normalizuotos.
– Esate ne tik dėstytoja, ne tik organizatorė, tačiau ir performerė. Ne vienas jūsų performansas kalba per nuogą kūną. Jums pačiai reikėjo to išmokti: nusirengti? Peržengti per save?
– Peržengti per save reikia kiekvieną kartą, ne tik pradžioje. Nusirengti nėra mano kažkoks pomėgis. Tai – priemonė kalbėti apie svarbius dalykus per kūną, kelti skaudžias ir sunkias temas sau. Tuo metu, kai pradėjau daryti, man tai tapo būdu susidraugauti su savo kūnu ir pamatyti jį kaip normalų dalyką, įveikti kompleksus, o ne gėdintis ar slėpti.
Kai naudoju nuogą kūną, mano performansai nėra apie seksualumą, dažniausiai – atvirkščiai. Tai dalykai, kurių mes bijome, nuo kurių traukiamės ar slepiamės. Tai buvo temos, kurios svarbios man pačiai ir tokiu būdu aš apie tai kalbėjau. Bet tai nereiškia, kad man lengva ir malonu.
– Vaida, per kiek laiko gimsta performansas?
– Labai skirtingai. Anksčiau man reikėdavo bent mėnesio, nors pati mintis gimsta per sekundę. Į kūrinį reikia įdėti nemažai darbo.
Kūrybinėse dirbtuvėse jie gimdavo greitai, tačiau ir buvo eskiziniai, neišbaigti. Aš mėgstu dirbti lėtai, apgalvoti, išsibandyti, išgyventi. Panašiai kaip paklaustume tapytojo, per kiek laiko jis nutapo paveikslą. Vienas per dieną, kitas – per mėnesį, o trečias – per pusmetį. Taip ir čia.
