Premija už tapybos galimybių atnaujinimą ir šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą įvertintas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tapybos katedros vedėjas J.Gasiūnas mano, kad vadovų kėdėse užsisėdėję žmonės užkerta kelią šviežioms idėjoms.
„Nesikeisdami jie įteisina tą ideologiją, kuri jiems patinka. Sakykime, nepatinka kokiam Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) direktoriui tapyba, tai jos ir nėra tenai“, – BNS sakė menininkas.
Nacionalinės premijos laureatas pabrėžė, kad gabių kūrėjų Lietuvoje netrūksta, tačiau, anot jo, šiuolaikiniu menu rūpinasi nusistovėję klanai.
„Tos pagrindinės institucijos, tarp jų ir ŠMC, neturi galimybių gilintis į platų kontekstą, kuris vystosi visoje Lietuvoje. Jų reprezentavimo modelis remiasi jau nusistovėjusia komanda, parodose dalyvauja jų žmonės, vieni ir tie patys kuratoriai, nėra šviežių minčių, šviežių personų“, – kalbėjo jis.
J.Gasiūno teigimu, meno, taip pat ir tapybos, padėtį pagerintų dažnesnė muziejų ir kitų meno institucijų vadovų kaita.
„Tai būtų šviežias protas, jis susilauktų kritikos, jį pakeistų kitas, protingesnis. Dabar ministrai keičiasi kas penkerius metus ir nesiima jokių žingsnių, ir tie vadovai, kurie įsisenėję, būtų pakeisti. Nėra jokios kvotos, jokių konkursų, rotacijų. Jų veikla suakademiškėja, jie persensta“, – atkreipė dėmesį menininkas.
Jis tvirtino, kad plečiantis šiuolaikinio meno idėjoms, tapybos aktualumas dėl jos specifikos nemažėja, neblogėja ir jos perspektyvos. Tačiau VDA dėstytojas pripažino, jog ši specifinė sritis šiuolaikiniame greitą vartojimą mėgstančiame pasaulyje įdomiausia gurmanams.
„Tapybos perspektyvos – tokios pat, kaip buvo ir prieš tūkstantį metų. Tapyba yra specifinė raiškos rūšis, tos informacijos negali perteikti jokia kita medija – nei fotografija, nei kinas. Tai energetikos įkrovimas į tą dažo sluoksnį, kvadratuką, kurį tu darai. Ji išlieka aktuali, ir kol kas ji užima bene didžiausią nišą pasaulinėje meno raidoje“, – teigė tapytojas.
„Reikalas tas, kad ją analizuoja jau ne kuratoriai. Apie tapybą straipsnių gausu, bet juos rašo filosofai, o ne kuratoriai. Kuratoriams reikalingas greitas pranešimas, o tapyba yra lėtas mąstymo būdas. Tai ir jos propaganda yra visai kituose sluoksniuose, ji daugiau gurmanams skirta“, – svarstė menininkas.
J.Gasiūno nuomone, tapybą aktualia padeda išlaikyti žmonės, kurie už ją kovoja. Savo indėlį į tapybos atnaujinimą menininkas vadina pareiga.
„Jei mūsų provinciniame kraštelyje tapyba stumiama į periferiją, kai kurie žmonės turi ambicijų kovoti už ją, gal ir aš jiems priklausau kažkiek. Nemanau, kad kažkuo būčiau taip išsiskyręs – pareiga tiesiog. Nenoriu šokti į lyderių gretas – galvoju, ką aš padarau, ir tiek. Yra žmonių, kuriems rūpi tie dalykai, tik kokiu mastu ir kokiu būdu jie gali tą savo rūpestį parodyti, čia jau kitas klausimas“, – kalbėjo tapytojas.
Tačiau jis abejojo, ar įvertinimas Nacionaline kultūros ir meno premija turės įtakos tolesnei jo kūrybai.
„Koks buvau žmogus, toks ir likau, niekas nepasikeičia. Kiekvienas iš mūsų galvoja apie kažkokį savo statusą, matyt, (įvertinimas premija – BNS) turi reikšmės. Kūrybai – abejoju, kūryba priklauso nuo mano vidinių paskatų“, – sakė J.Gasiūnas.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos bus įteiktos vasario 16 dieną.
