Interviu su išskirtine asmenybe buvo publikuotas žurnale „Legendos“. Deja, gruodžio 11 d. neįveikusi koronaviruso sukeltų komplikacijų Irena Veisaitė išėjo amžinybėn, palikusi didžiulį kultūrinį ir moralinį turtą.
Kalbėtis su Irena Veisaite pradėjome gerokai iš anksto, kol buvo rengiamas žurnalas, – didžiausių žmonijos epochų virsmų ir jų išgyvenimų prisiminimai alina. Tad ėjome per tas daugiau nei devynias dešimtis metų nedideliais žingsniais, tačiau skaidriai ir šviesiai: ji sugeba pasakoti taip, kad, regis, minkštais patalais širdį apklosto. To, žinoma, neįvardijo Metų tolerancijos žmogaus titulo teikėjai, nes žmones ir pasaulį vienijantys darbai, kokius nuveikė Irena Veisaitė, svarbiau. O jos pačios širdis turėjo tūkstančius progų įdiržti. Kad ir nuo Kaune, duonos krautuvėje, mestos frazės „Žydelka, lauk!“, kuri galėjo baigtis mirtimi.
„Aš blogai girdžiu, blogai matau, bet viską suprantu, – Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo fraze Irena Veisaitė palydi prašymą kalbėti garsiau. – Žinau, kad pagyvenusios ponios slepia savo amžių, bet aš drąsiai galiu pasakyti tą patį, ką Milošas.“
