Prieš kelerius metus numezgusi pirmąją porą riešinių moteris jas tiesiog įsimylėjo. Mezginių namuose tik daugėjo, radusi laisvesnę akimirką ji prisipiešdavo naujų schemų būsimoms. Ir dabar jos galvoje kirba daugybė minčių, kokia bus kita pora mezginių.
„Jei moki skaičiuoti iki dešimties, megzti geromis akimis, tai ir riešines pavyks nusimegzti“, - teigė E.Pečiurienė.
Savo mezginiams ji naudoja Lietuvoje suverptą vilną ir čekiškus karoliukus. Suvarstyti juos ant siūlo kartais padeda ir sūnus. „Norėčiau megzti vien su sidabriniais karoliukais, tačiau tai – labai brangu“, - teigė tautodailininkė. Vieną porą moteris mezga dvi tris dienas.
Pomėgis ją taip įtraukė, kad be virbalų sunkiai įsivaizduoja dieną.
Šią vasarą šeima išsiruošė kelioms dienoms į pajūrį. Vyras prisakė žmonai virbalus palikti namuose. „Ir, žinokit, tai buvo klaida. Man jau buvo silpna, taip norėjosi mezginio. Bent pajūryje būčiau pora eilių numezgusi“, - apie priklausomybę pasakojo E.Pečiurienė.
Anot jos, mezgimas – geriausias vaistas su rudenį apimančiu slogučiu. „Nemėgstu niurzgeklių, nelepina ir manęs gyvenimas, tačiau reikia imtis veiklos, o ne bambėti“, - aiškino mezgėja.
Ji jau yra primezgusi šimtus riešinių, jos kūriniai pripažinti tautinio paveldo pavyzdžiais.
