Šie ir daugybė kitų klausimų, susijusių su šunų istorija Lietuvoje, nagrinėjami trijų mokslininkų – Giedrės Piličiauskienės, Povilo Blaževičiaus ir Tomos Zarankaitės-Margienės – parengtoje monografijoje „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“.
Tirdami archeologinių kasinėjimų metu įvairiose Lietuvos vietose rastus šunų kaulus, plytose ir kituose molio dirbiniuose aptiktus pėdsakus, taip pat pasitelkę istorinius duomenis, mokslininkai atskleidžia, kaip atrodė Lietuvoje auginti šunys, kuo jie mito, nuo kokių ligų kentėjo, kokiomis sąlygomis buvo auginami.
Pasak vieno šios knygos autorių, archeologo dr. Povilo Blaževičiaus, šuns, kaip geriausio žmogaus draugo, fenomenas nėra toks senas reiškinys, kaip gali pasirodyti šiandien, itin paplitus šuns, kaip svarbaus šeimos nario, statusui.
Vis dėlto, būtent šuo buvo pirmasis prijaukintas gyvūnas, kurio vaidmuo keitėsi lygiagrečiai kintant ir žmogaus gyvenimo būdui, jo įgūdžiams bei socialinei tvarkai.
Apie šunis viduramžių bei Naujųjų laikų Lietuvoje, jų madas ir vaidmenis išskaitytus skeletų tyrimuose, rašytiniuose šaltiniuose ir ant molio dirbinių paliktuose pėdsakuose – pokalbis su archeologu P.Blaževičiumi.
– Kas yra žinoma apie pirmuosius šunis Lietuvoje?
– Ankstyviausi yra archeologinių tyrimų metu rasti šunų kaulai, kurie Lietuvoje siekia neolito laikotarpį. Tai reiškia, kad į šias teritorijas žmonės jau atėjo su šunimis, juos augino ir su jais medžiojo. Istorikai mano, kad šunį žmogus jau tikrai buvo prisijaukinęs bent 15 tūkst. metų prieš Kristų.
Šunų kaulai Lietuvos piliakalnių bei gyvenviečių teritorijose randami iš akmens amžiaus, o nuo XII a. – taip pat ir kapinynuose. Pastaruoju atveju pasitaiko labai įdomių radinių: viename kape palaidoti vyras ir šuo, moteris ir šuo, vaikas ir šuo. Tai liudija praktiką žmones laidoti su būtiniausiais dalykais, kurie pravers ir kitame pasaulyje. Tad šuo čia suprantamas kaip tas, be kurio neįmanoma išsiversti. Lygiai, kaip ir kariui be žirgo, kardo ar buities rakandų. Ši tradicija atrandama įvairiose pasaulio kultūrose, tarp jų ir Egipte.
Beje, archeologus yra nustebinęs vienas neįprastas kapas, aptiktas Obeliuose ir datuojamas XIII-XIV a. Jame palaidoti žirgas ir šuo. Ką tai gali reikšti – belieka tik spėlioti. Gal tai galėjo būti simbolinis kario kapas, kuris pražuvo kitose vietose arba jo kūnas nebuvo rastas. Bet tai tik prielaidos.
Su krikščionybės atėjimu ir įsigalėjimu ši tradicija pamažu nyko. Tačiau dar ir XV a. kapuose yra atrandami žmonių palaidojimai kartu su jų daiktais, tiesa, jau be gyvūnų.
– O kokie yra pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimi šunys?
– Tikėtina, kad tai žinios apie kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio palaidojimus – juose kaip tik ir minimi šių valdovų palaidojimas drauge su jų žirgais, šunimis ir medžiokliniais paukščiais. Tai yra XIV a. šaltiniai.
Kuo vėliau, tuo rašytinių šaltinių randama daugiau, tad ir šunys čia minimi dažniau. Tiesa, Lietuvos teritorijoje, kitaip nei Europoje, dėmesys kasdieniam gyvenimui ar knygų kultūrai gerokai vėlavo, tad mūsų šaltiniai daugiausia susiję su valdovo aplinka arba teismų praktikomis.
Tarkime, XVI–XVIII a. teisminių procesų dokumentuose galima aptikti tokių atvejų, kai teismui žmogus skundžiasi kaimyno užpjudytas šunimi, dėl to nukentėjęs ir prašo atlyginimo. Arba apkandžiotas dvarininko šunų, todėl reikalaujantis teisingos kompensacijos sau ar savo namiškiams.
Deja, kaip veikėjas ar herojus istoriniuose epuose šuo išvis nefigūruoja. Tuo tarpu literatūroje pirmi šuns paminėjimai atsiranda palyginus vėlai – apytiksliai XX a. pirmoje pusėje.
– Kokia šuns paskirtis buvo viduramžiais ir kaip ji keitėsi Naujaisiais laikais?
– Pagrindinės šuns funkcijos kito priklausomai nuo to, kaip keitėsi žmogaus gyvenimas. Tačiau iš esmės buvo trys svarbiausi šunų vaidmenys: medžioklinis, sarginis ir augintinis.
Tiek ankstyvaisias, tiek vėlyvaisias viduramžiais šunys tarnavo saugodami gyvulių bandas nuo žvėrių. Per penkis šimtus metų šis funkcija mažai keitėsi ir net XIX a., o net ir šiais laikais galima aptikti šunų, kurie lygiai taip pat saugo avis nuo vilkų.
Tačiau ryškesnė žmogaus santykio su šunimi kaita pastebima kintant socialinei žmonių padėčiau ir atsirandant didesnei takoskyrai tarp valdovų, dvarininkų ir miestiečių, amatininkų bei valstiečių.
Suklestėjus dvarų kultūrai, tai yra XV–XVI a. Lietuvoje atsirado bišonų, papiljonų tipo rankiniai šunys. Įdomu tai, kad jų paskirtis buvo dviguba. Viena vertus, apsaugoti namus nuo įvairiausių graužikų. Kita vertus, lygiai kaip ir šermuonėlius, mažus šunelius damos taip pat mėgo nešiotis su savimi, tačiau ne tik dėl grožio, bet ir praktiniais sumetimais – surinkti utėles. O paslaptis čia gan paprasta: šuns bei šermuonėlio temperatūra yra kiek aukštesnė nei žmogaus, todėl visi kraujasiurbiai perbėga pas juos ir šitaip žmogus yra išlaisvinamas nuo šių nepatogumų.
Valdovo rūmuose, neabejotinai, buvo ir mylimiausi šunys, kurie augo jam artimoje aplinkoje, o jiems net būdavo užsakomi sabalų kailiukai. Mūsų dienas pasiekė net kelių jų vardai. Pavyzdžiui, mylimiausi Žygimanto Augusto šunys buvo Sibilė ir Grifas, o Žygimantas Senasis turėjo špico ar pudelio tipo šunelį vardu Bielikas.
– Kokių apskritai veislių šunys galėjo būti aptinkami to meto Lietuvoje?
– Tai, ką šiandien vadiname „šunų veislėmis“, susiformavo per pastaruosius 200 metų, todėl kalbėti apie grynas veisles XIII–XVIII a. istoriškai būtų klaidinga. Štai kodėl aptardami šį laikotarpį mokslininkai mini ne šunų veisles, bet jų tipus.
Tarkime, vienas seniausių ir plačiausiai paplitusių tipų – špicai, labai įvairaus dydžio šunys. Kitas gerai žinoma ir viduramžiais populiarus tipas – kurtai. Jiems priskiriami aukšti, ilgakakliai, ilgagalviai, greitai bėgantys šunys. Trečiasis – molosai – stambūs plačių trumpokų galvų šunys. Ketvirtasis – rankiniai – kambariniai šuneliai, žinomi dar nuo Antikos laikotarpio ir, kaip minėjau, ypač mėgti ir vertinti kilmingųjų.
Vis dėlto, net ir rašytiniuose šaltiniuose, tarkime, Lietuvos statutuose, šunys yra minimi ne pagal jų išvaizdą, formą, bet pagal jų funkcijas – pėdsekys, aviganis, paukštinis šuo, skalikas, sargas ir kt.
– Užsiminėte apie kambarinius šunelius, kurie pilyse bei dvaruose gaudė graužikus. Ar tai reiškia, kad viduramžiais Lietuvoje nebuvo kačių?
– Katės archeologams yra didelė mįslė, nes tai savarankiškas padaras, kuris mirti išeina į slaptą vietą. Štai kodėl kasinėjant buvusias piliavietes ar miestus kačių kaulai randami itin retai. Tarkime, šunų kaulų liekanų radimviečių Lietuvoje turime šimtus, o kačių – iki dešimties.
Manoma, kad katės tiesiogiai susijusios su urbanizacija, todėl ir Lietuvoje jos pasirodė tik viduramžiais – apie XIII–XIV a. Beje, nereikia pamiršti ir to, kad tuo laikotarpiu katės buvo patekusios į didelę Katalikų bažnyčios nemalonę ir kaltintos velniškais reikalais. Jas išnaikinus Europos miestus užplūdo žiurkės, kurios nešiojo maro užkratą ir šitaip pasėjo mirtį. Vėliau, susipratus, katės reabilituotos ir joms leista apsigyventi su žmonėmis.
Tad išlikusių archeologinių radinių, kurie leistų daryti apibendrinimus apie žmonių santykį su katėmis, turime itin mažai. Tikėtina, kad tai susiję ir su tuo, jog šio gyvūno funkcijos žmogaus gyvenime buvo ne tokios aiškios ir konkrečios kaip šuns.
– Jūsų knygoje aprašomi Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, taip pat Klaipėdos bei Kernavės pilių teritorijose rasti šunų skeletai. Koks buvo skirtumas tarp valdovo ir dvarininko, miesto ir kaimo šunų?
– Archeologinių kasinėjimų metu rasti šunų kaulai atskleidžia labai įdomių dalykų, pavyzdžiui, kokiomis ligomis sirgo šunys, kuo jie maitinosi, kokias traumas buvo patyrę ir pan. Tarkime, tyrimai rodo, kad dvaro šunys mito augaliniu maistu, o miesto šunys daugiau gaudavo mėsos. Tokia išvada, žinoma, labai netikėta, tad verčia kelti klausimus, kaip tai galėjo būti.
Tolesni tyrimai parodo paprastą tiesą: dvaro šunys dažniausiai buvo šeriami avižom ir taukais, o miesto šunys ėsdavo tai, ką rasdavo – taip pat ir miestiečių išmatas, įvairias atliekas bei kaulus. Beje, kaulai galėdavo būti ne tik galvijų, bet ir žmonių, kuriuos valkataujantys puslaukiniai šunys tiesiog išsikasdavo iš kapinių. Tad „mėsa“ jų racione, tiksliau pasakius, būtų tik „mėsos likučiai“ ar „mėsos užuominos“. Tačiau nuo graužtų kaulų, akivaizdus skirtumas – miesto šunų dantys visiškai nudilę, o dvaro – sveiki.
Artimoje valdovo aplinkoje augę šunys, neabejotinai, nuo vaišių stalo gaudavo ir rinktinio maisto. Tad, tikėtina, jų racionas būdavo gerokai įvairesnis ir gardesnis nei to meto valstiečių.
Kaulų tyrimai taip pat atskleidė, kad miesto šunys buvo gerokai mažesni nei dvaro šunys – čia dominavo arba maži – rankiniai, arba dideli – medžiokliniai šunys. Vis dėlto, ant to meto plytų bei kitų molio dirbinių išlikę šunų pėdų atspaudai atskleidė, kad amatininkų-miestiečių augintiniai buvo taip pat gan dideli, kartais net didesni nei valdovo. Tai, matyt, susiję su tuo, kad šie šunys atliko sargybinio vaidmenį, o tam, matyt, būdavo pasirenkami mastifo tipo šunys. Beje, ant tų plytų taip pat yra randami ir kitų amatininko kieme laikytų gyvūnų – avių, kiaulių, naminių paukščių ir kt. – pėdų atspaudai.
– Iš kokių kraštų šunys tuomet pasiekdavo Lietuvą?
– Žinoma, kad valdovams ar kilmingiesiems asmenims mezgant ryšius ir bendraujant su kitų kraštų atstovais, šunys, lygiai kaip ir žirgai bei medžiokliniai paukščiai, buvo vertinami kaip prabangi dovana. Tarkime, rašytiniai šaltiniai liudija, kad Jogaila šunimis keitėsi su Bavarijos kunigaikščiu Henriku IV.
Taip pat šunys atkeliaudavo iš tokių kraštų kaip Italija, Anglija, Ispanija. Tikėtina, kad jie ne tik būdavo gaunami dovanų, bet ir perkami. Pavyzdžiui, pirmajame Lietuvos statute 1529 m. yra nurodoma, kad brangiausias šuo gali būti iškeičiamas į 40 karvių, o trečiajame Lietuvos statute, kuris įsigaliojo 1588 m., ši vertė jau gerokai mažesnė – vos 3 karvės.
Šitokį didžiulį šunų vertės kritimą, matyt, reikėtų sieti su pasikeitusiomis medžioklės madomis – jei nustojama medžioti su pėdsekiais ar skalikais, jie tampa nebereikalingi, paklausa krenta, tad natūraliai krenta ir kaina.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vos per šešis dešimtmečius įvyksta gan kardinalūs pokyčiai. Tačiau jei paimtume pavyzdžiu mūsų laiką, situacija būtų gan panaši. Tarkime, prieš du tris dešimtmečius Lietuvoje populiariausi, o kartu ir brangiausi buvo senbernarai, koliai ir vilkšuniai. Dabar tai yra pigiausios veislės, mat į madą atėjo papiljonai, samojedai ir akitos, kurių kainos gali siekti kelis tūkstančius eurų.
– Ar mąstant apie viduramžius bei Naujuosius laikus, galima kalbėti apie meilę šunims bei prieraišumą? Ar, vis dėlto, tai labiau mūsų laikų bruožas?
– Deja, istoriniai šaltiniai apie tai nekalba. Tačiau net ir mylimi valdovo šunys, jei kam nors krimstelėdavo ar netinkamai pasielgdavo, galėdavo gauti lazdų ir būti grubiai išvejami iš menės. Tad galima spėti, kad meilės tame buvo ne itin daug, o bausmė buvo laikyta norma.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad šunys dalyvaudavo medžioklėse, jais būdavo pjudomos meškos, stumbrai, vilkai, šernai, tad neretai augintiniai stipriai nukentėdavo, būdavo suluošinami ar net medžioklėse žūdavo.
Maža to, valdovas ar dvarininkas galėdavo turėti ir šimtą ar net kelis šimtus šunų, tad vargu ar čia galima kalbėti apie emocinį ryšį su kiekvienu jų. Akivaizdu tai, kad šunys vertinti ne kaip augintiniai, bet kaip prijaukinti gyvūnai, kurie tarnauja žmogui ir atlieka jiems skirtą vaidmenį – padeda medžioklėje arba saugo namus bei bandas.
Geras pavyzdys, atspindintis žmogaus požiūrį yra ir XX a. pirma pusė, kai nudvėsus šuniui žmogus nudiria jo kailį ir pasisiuva kepurę. Tad tokį santykį su šunimi galime apibūdinti kaip itin pragmatišką.
Be abejo, žvelgiant iš dabartinio laiko, kuomet šuo vertinamas kaip šeimos narys, kuris kartais net atstoja vaiką, toks praėjusių kartų požiūris atrodo itin nehumaniškas. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tai mūsų santykis su šunimis yra visiška naujovė, o istoriškai, net mūsų senelių ir tėvų kartai, šuo buvo augintinis, kurio užduotis – padėti žmogui išgyventi.
– Kaip jūs įvardytumėte, kas nulėmė gan kardinalų požiūrio į šunis bei jų vaidmenį žmogaus gyvenime pokytį, kurį akivaizdžiai stebime ir šiandien?
– Tai susiję su tuo, kad keičiantis laikui bei žmogaus gyvenimo būdui, šunys prarado senuosius savo vaidmenis bei darbus. Šiandien jiems nebereikia saugoti bandos nuo vilkų, namų nuo vagių, rečiau jie leidžiasi ir į medžiokles, iš miško slėptuvių vydami žvėris.
Antrojo pasaulinio karo metais šunys dar nešiojo sprogmenis ir tampė kulkosvaidžius. Sovietmečiu jie saugojo geležinę uždangą nuo galimų diversijų ir pabėgimų, prižiūrėjo ir lydėjo kalinius. Kai kurios iš šių funkcijų vis dar pritaikomos muitinėse ir oro uostuose, gelbėtojų komandose ar padedant neregiams.
Vis dėto didžioji dalis šunų šiandien gyvena namuose ir nieko nedirba. Jų paskirtis – terapinė, šeimyninė. Tiesiog – būti augintiniais. Jie padeda žmonėms atsipalaiduoti, pramogauti, priverčia šeimininką pakilti nuo sofos ir išeiti į gryną orą. Šitokiu būdu šuo tampa šeimos nariu ir net savotiškai yra sužmoginamas.
Iki tol buvęs skirstymas pagal šuns veiklas – pėdsekys, sargas, „utėlių surinkėjas“ – netenka prasmės, o visos veislės tartum suniveliuojamos iki subjektyvaus grožio sampratos. Tiesa, šunų temperamentas ar prigimtis niekur nedingsta, tad, anot seno ir neretai pasitvirtinančio anekdoto, – koks šuo, toks ir šeimininkas.
