Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Mindaugas Kvietkauskas: Kur veda skuba griauti Cvirkos paminklą?

Kaip jau kone kasmet, prasidėjo naujas Petro Cvirkos paminklo griovimo vajus. Šį kartą jis išskirtinis: jam ėmėsi vadovauti ne tik Vilniaus miesto savivaldybės politinė valdžia, bet ir pats kultūros ministras Simonas Kairys. Šįkart išskirtinė ir skuba: anot Vilniaus vicemero, paminklą siekiama nukelti nedelsiant.
Mindaugas Kvietkauskas
Mindaugas Kvietkauskas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Lengva suprasti, ko šia skuba siekiama: išvengti demokratiškų diskusijų, nuslėpti, kiek daug žmonių nepritaria tokiam sprendimui, ir visuomenę pastatyti prieš tuštumą aikštės centre kaip prieš įvykusį faktą. Tačiau, anot senos patarlės, skubos darbu nesidžiaugsi. Ši skuba suveikė lygiai taip pat – ne tiek padėjo nutildyti skirtingas nuomones, kiek atvėrė daugybę klausimų, kurie net nebesusiję su kontroversiškojo Cvirkos vertinimu.

Savo raštu kreipdamasis į Kultūros paveldo departamentą (KPD) ir siūlydamas jo vertinimo tarybai išbraukti Lietuvos skulptūros klasiko Juozo Mikėno sukurtą paminklą iš Kultūros vertybių registro, ministras S.Kairys žengė beatodairišką žingsnį. Juk KPD vertinimo tarybos yra sukurtos ir turi veikti kaip nepriklausomos ekspertų institucijos, kurių sprendimai priimami remiantis paveldo tyrimais ir teise, o ne politinėmis direktyvomis ar verslo apetitais.

Mano kaip buvusio kultūros ministro pozicija diskusijose su KPD direktoriumi Vidmantu Bezaru dėl Cvirkos paminklo likimo buvo kaip tik tokia: laikykitės teisės aktų, atlikite reikalingus šio skvero vertingųjų savybių tyrimus (kurie iki šiol nebuvo išsamiai atlikti), apsvarstykite visus argumentus už ir prieš, ir tada savarankiškai spręskite. Nereikia skubos: klausimas pernelyg jautrus, o erdvė pernelyg svarbi Vilniaus centrui. Akivaizdu, kad dabar politinė linija radikaliai pasikeitė: ir objektyvūs tyrimai, ir paveldo ekspertų nepriklausomumas nebesvarbūs. KPD direktorių V.Bezarą, siekiantį veikti pagal teisės aktų principus, Vilniaus vicemeras konservatorius Valdas Benkunskas viešai užsipuolė būtent dėl to, kad direktorius atlieka savo pareigas: anot vicemero, „kaip didžiausios brangenybės laikėsi įsikibęs Nekilnojamų kultūros vertybių registro“. Požiūris toks, kad nė komentarų nereikia. Štai čia ir iškyla visai nebesusijęs su Cvirka klausimas: kur mus veda valdžia, demonstruojanti, kad į paveldosaugą žvelgia iš politinės galios pozicijų, atvirai reiškianti panieką galiojantiems jos teisės aktams?

Apie politinį sprendimą nugriauti Cvirkos paminklą ir pašalinti jį iš skvero paskelbta Vilniaus savivaldybei nepristačius jokio plano, kas toje aikštėje numatoma ateityje, kokia yra naujoji jos urbanistinė vizija. Priminsiu, kad dar 2019 m. spalį Vilniaus savivaldybė kartu su privačia strateginės urbanistikos įmone „P.U.P.A.“ paskelbė rengianti „P.Cvirkos skvero istorinės raidos, ekologinės būklės, urbanistinę ir sociokultūrinę analizę“. Beje, ši analizė turėjo apimti ne tik patį skverą šalia paminklo, bet ir „daugiasluoksnę teritoriją tarp Tauro g., Rožių al., Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių“. Nors išvadoms parengti buvo paskelbta netgi vilniečių apklausa apie jų naudojimąsi šia teritorija, tačiau analizės rezultatai iki šiol kažkodėl neafišuojami. Tai kelia pagrįstą klausimą, ar Vilniaus savivaldybėje nėra išankstinių planų dėl šios teritorijos „vystymo“, o paprastai tariant – dėl jos užstatymo, komercializacijos ir trinkelizacijos. Akivaizdu, kad Mikėno sukurtas Cvirkos paminklas, įrašytas į kultūros vertybių registrą, būtų svarbiausia kliūtis tokiems planams įgyvendinti.

Tenka prisiminti, kad 2019–2020 m. oficialiuose susitikimuose su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi man kaip ministrui taip pat nepavykdavo išgirsti, kokią viziją dėl šio skvero ateities turi meras tuo atveju, jei Cvirkos paminklas būtų nukeltas. Meras ir kiti savivaldybės atstovai vizijas svarstė labai neapibrėžtai, nors akcentavo, kad skveras įgytų naujas funkcijas, jeigu per Tauro gatvę būtų pastatytas pėsčiųjų tiltas Nacionalinės koncertų salės „Tautos namai“ link. Tuomet susidariau įspūdį, kad Cvirkos paminklo problema siejama su kur kas didesnės teritorijos funkcinio pertvarkymo klausimu, svarstomu Vilniaus savivaldybėje, tačiau šis planas paliekamas miglose. Sunku pasakyti, sutapimas ar ne, tačiau dabartinis Cvirkos paminklo griovimo vajus kilo išsyk po to, kai gegužės pabaigoje Vilniaus savivaldybė paskelbė Tauro kalno parko teritorijos tvarkymo techninį projektą. Šiame projekte matome ir minėtąjį pėsčiųjų tiltą virš Tauro gatvės, vedantį Cvirkos skvero kryptimi. Tad iškyla dar vienas su Cvirkos vertinimu nesusijęs klausimas: kodėl, pradėjusi realų didelės teritorijos Vilniaus centre pertvarkymo procesą, savivaldybė ir toliau tyli dėl to, kokios funkcijos numatomos Cvirkos skverui, kai jame bus panaikintas paveldosaugos režimas? Ar patriotinis įkarštis kuo skubiau griauti Cvirką nėra tik kitokių planų priedanga?

Dabartinė situacija išryškina ir dar vieną skaudų aspektą, kuris kartojasi Žaliojo tilto, Lukiškių aikštės ir kitose panašiose nūdienio Vilniaus istorijose. Užsimojus įgyvendinti politinį planą, menininkų ir kultūros profesionalų siūlymai, kaip būtų galima elgtis su tokiomis jautriomis miesto vietomis nesupriešinant visuomenės, jų originalūs kūrybiniai sprendimai tampa nebesvarbūs. Idėjos, kaip naujai sutvarkyti Cvirkos skverą, kad jame nebūtų visiškai ištrinta prieštaringa sovietmečio atmintis, jau keltos ne vieno žinomo menininko – tarkime, Laimos Kreivytės ar Dainiaus Liškevičiaus, su kuriuo teko įdomiai diskutuoti apie Cvirkos paminklo perprasminimo galimybes, nešalinant iš skvero paties paminklo. Tačiau atrodo, kad kūrybingas alternatyvas siūlantys menininkai ir intelektualai tik dar kartą išvadinami sovietiniais simpatikais, esą nesuvokiančiais sovietų režimo nusikaltimų netgi po trisdešimties nepriklausomybės metų. Tokią politinių kaltinimų dozę jau gavo Lietuvos rašytojų sąjunga, 2019 m. drįsusi pareikšti abejonę dėl paminklo rašytojui griovimo ir pakvietusi nuodugnioms viešoms diskusijoms, alternatyvų paieškoms. Jos pavyzdžiu tais pat metais pasekė ir paminklo griovimui nepritarusios Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dailės istorikų draugija, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija (AICA). Tačiau dabar, matant visišką nesiskaitymą su daugybės kultūros ir meno žmonių išreikšta pozicija, netgi jos menkinimą, kyla dar vienas su Cvirka tiesiogiai nesusijęs klausimas. Ar ši paminklo griovimo istorija, užuot padėjusi apsivalyti nuo sovietinės propagandos liekanų, išgydžiusi to laiko žaizdas, netaps kuo kitu – šiuolaikinės paniekos kultūros žmonėms simboliu ir istorijos užmaršties emblema? Kai užmirštami kaltieji, užmirštamos ir aukos...

Dar galima sustoti skubėjus. Dar laikas pakviesti kultūros žmones ir vilniečius į demokratišką naujų sprendimų paiešką – ne priešinančią griaunant, o vienijančią kuriant. Paveldo vertinimo taryba dar gali nuspręsti, kad politinis spaudimas jai nepriimtinas, ir pareikalauti viešo Cvirkos skvero tvarkymo planų aptarimo prieš apsisprendžiant panaikinti jo apsaugą.

Dar galima būtų šioje erdvėje sukurti nuostabaus, įvairiopą paveldą integruojančio Vilniaus rašytojų skvero viziją, prieš tai nenugriovus paminklo vienam iš jų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs