„Galiu patvirtinti. (...) Sakė, šiąnakt, trečią valandą“, – BNS apie architekto mirtį sakė LAS Kauno skyriaus vyriausioji buhalterė Kristina Paulauskienė.
A.Kančas gimė 1954 metais, 1978 metais jis baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, 1978-1995 metais dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale, nuo 1996 metų dėstė Vilniaus Dailės akademijos Kauno fakultete.
Pagal A.Kančo projektus pastatytas sportininkų viešbutis prie Kauno marių Kaune, vaikų globos namai „Atžalynas“, Maltos ordino senelių namai, dailininko A.Šato galerija, Druskininkuose – dailininko V.K.Jonyno galerija.
Spalvinga, aktyvi ir aistringa asmenybė, kuriai abejingų nebuvo
Kaip apie architektą rašo portalas pilotas.lt, „vieni A.Kančą dievino, kiti toleravo ir taikstėsi su jo ekscentrišku „žaidimo stiliumi“, treti kritikavo už perteklinį pasitikėjimą savimi. „A.Kančas – tikras Žaliakalnio vaikas. Užaugęs senelio, literatūros klasiko Juozo Grušo intelektiniame pavėsyje, anksti susiformavo kaip laisvamaniška, provakarietiška ir veržli asmenybė, – rašoma pilotas.lt. – Nuo tada, kai grįžo po studijų Vilniaus inžineriniame statybos institute į Kauną, jo buvo pilna visur – Kauno Miestprojekte, Architektų sąjungoje, vėliau Sąjūdyje, Dailės institute ir įvairiausiuose kultūriniuose renginiuose.
A.Kančas projektavo, diskutavo ir dalyvavo visur, kur bent kiek buvo architektūros ar Kauno aktualijų.
A.Kančas projektavo, diskutavo ir dalyvavo visur, kur bent kiek buvo architektūros ar Kauno aktualijų. Ilgainiui Kauno architektūrinis gyvenimas apskritai tapo nesuvokiamas ir neįsivaizduojamas be A.Kančo.
Net ir pastaruosius kelerius metus, kai sunki liga ėmė brautis į gyvenimą, A.Kančas su stebėtinu atkaklumu ir energija kovojo su ja ir rasdavo jėgų dalyvauti kolegų renginiuose ar net organizuoti kultūrines keliones. Humoras ir spinduliuojanti nuotaika – visuomet buvo greta.
Todėl šiandien ypač sunku susitaikyti su tuo, kad Algimanto Kančo švyturys užgęso...“
