Keramikė L.Šulgaitė baigė tuometį Vilniaus dailės institutą, bet už Nepriklausomos Lietuvos laikais išleistos spaudos skaitymą bei patriotinę veiklą su keletu kitų bendraminčių išbraukta iš studentų sąrašų. Studijas ji baigė Latvijoje. Rygos meno akademijoje mokėsi keramikos.
Po studijų Rygoje L.Šulgaitė Lietuvoje jautėsi atstumta, pasak dailėtyrininkų, ne kartą prieš būsimą parodą netikėtai išgirsdavo, kad jos darbai nebus eksponuojami, nors jų parodos organizatoriai dar net nebūdavo matę. L.Šulgaitė jautė poreikį kūrinius eksponuoti, tad rasdavo išeitį – sukurdavo paprastų, lietuvių liaudies menui artimų vazelių ir jas pristatydavo parodai.
Nepaisant to, jos toks „menas“ netenkino – ji ieškojo savo kelio. Kūrybinio kelio pradžioje be keramikos išbandė ir tekstilę, metalą, stiklą, kūrė papuošalus iš gintaro. Molis, ypač baltasis, jai buvo arčiausiai širdies. Vėliau pradėjo kurti ir iš porceliano.
Menininkė yra dalyvavusi tarptautinėse meno parodose Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kanadoje, Belgijoje, Švedijoje, JAV. L.Šulgaitė yra pelniusi įvairių apdovanojimų: 1971 m. ji apdovanota Faenzoje (Italija) tarptautinio meninės keramikos konkurso aukso medaliu. Menininkės darbų yra įsigiję nemažai Lietuvos, Rusijos, Čekijos, Italijos, Vokietijos muziejų.
