Dailininkė gimė 1930 m. birželio 2 d. Nainiškių kaime, Panevėžio rajone. Vėliau su šeima apsigyveno Miežiškiuose, kur baigė pradžios mokyklą. Piešimas, kaip teigia pati, buvo jos prigimtyje – anksti Birutė pajuto vaizduotės galią kurti pasaulį tokį, koks patinka jai pačiai.
Taip pat skaitykite: Legendinio „Nykštuko“ dailininkė Birutė Žilytė: „Mano atsitiktinumai buvo laimingi – ir gyvenimas tokiu tapo“
Vaivorykštė ir saulėlydžiai nulėmė apsisprendimą piešti kontrastingomis, ryškiomis spalvomis. Jau tuomet pirmieji mokytojai atkreipė dėmesį į mažosios dailininkės piešinius, todėl nuolatos „įdarbindavo“ ją piešti mokyklos sienlaikraštį, įvairius sveikinimus bei papuošimus. 1939 metais, drauge su kitais savo mokyklos mokiniais, ji pirmą kartą apsilankė atgautame Vilniuje.
1942 metais ji įstojo į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Karo metai prabėgo Panevėžyje. 1947 metais, baigusi šeštą klasę, įsidarbino laikraščio „Panevėžio balsas“ spaustuvėje linotipininke – surinkdavo raides laikraščiui. Taip pat mokėsi Panevėžio suaugusiųjų gimnazijoje. Tačiau jos didžiausia svajonė buvo dailės studijos Vilniuje.
1949 metais ji įstojo į Vilniaus dailės instituto grafikos specialybę. Čia B.Žilytei dėstė Irena Žebenkienė, Kazys Morkūnas, Petras Aleksandravičius, Jonas Kuzminskis, Antanas Kučas, Bronius Uogintas, Augustinas Savickas, Vladas Drėma ir daugelis kitų. Studijas baigė 1956 metais apsigynusi diplominį darbą – keturių dalių ofortų ciklą „Prie Kuršių marių“.
1954 metais dailininkė pradėjo bendradarbiauti vaikų žurnale „Genys“, kuriam keliolika metų reguliariai piešė iliustracijas. Panašiu metu kartu su savo vyru dailininku Algirdu Steponavičium debiutavo ir kaip knygos iliustratorė – pirmasis bendras jų darbas buvo Vandos Jurgutienės ir Liudvikos Tomkytės elementorius „ABC“. Per tris dešimtmečius viena ar drauge su vyru iliustravo keliolika knygų.
Tarp žymiausių B.Žilytės iliustruotų knygų – K.Jakubėno „Abėcėlė“ (1958), Petro Cvirkos „Rainiukai“ (1962), Mykolo Sluckio „Nedėkingas ančiukas“ (1964 ir 1967, kartu su vyru), Aldonos Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970 ir 2007), Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“ (1974 ir 1985) bei Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (rusų k. 1989, lietuvių k. – 2007).
Pati dailininkė yra sakiusi, kad iliustruoti rinkdavosi tokias knygas, kurios būdavo gyvenimiškos, o ne saldžios ar primityvios. Štai kodėl jos piešiniai išsiskyrė ne tik kontrastingomis spalvomis, tačiau ir siurrealistiniais ar stebukliniais siužetais, kuriuose galima būdavo sutikti ir baisias raganas, nukirstas kiaulių galvas, mėlynus žirgus, skraidančias žuvis ar raudonas upes.
Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, „nuo B.Žilytės paveiksluose besiplaikstančių formų ir prieštaringų spalvų kartais raibsta akys. Tai poparto ir Op meno įtaka, kuri būtų nepriimtina sovietinei tapybai, bet tiko menkiau cenzorių prižiūrimai grafikai“. Beje, jos darbuose galima aptikti ir Eglę žalčių karalienę, primenančią liaudies skulptūroje pavaizduotą Mergelę Mariją, ar Gediminačių stulpus, nupieštus ant Vytauto Didžiojo skydo.
Vienas įspūdingiausių B.Žilytės drauge su jos vyru A.Steponavičiumi sukurtų kūrinių – tai 110 kvadratinių metrų sienų tapybos darbas ilgame Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė“ koridoriuje. Šis 12 darbų ciklas buvo kuriamas net trejus metus (1969–1972).
Už savo piešinius, grafikos raižinius, litografijas, ofortus, sienos tapybą bei iliustracijas knygoms menininkė sulaukė ne vieno garbingo apdovanojimo. 1997 metais jai suteiktas valstybinis apdovanojimas – Didysis Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2015 metais „už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams“ B.Žilytei įteikta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2010 m. menininkė surengė savo personalinę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje.
