Apie K.Oe mirtį jo leidykla „Kodansha“ pranešė pirmadienį. Ji nenurodė mirties priežasties ir nepranešė, kur jis mirė.
1994 m. K.Oe buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija už tai, kad sukūrė tai, ką Nobelio komitetas pavadino „įsivaizduojamu pasauliu, kuriame gyvenimas ir mitas susilieja į nerimą keliantį šiandienos žmogaus padėties paveikslą“.
Nors dažnai sakydavo, kad rašė tik japonų auditorijai, XX a. septintajame dešimtmetyje K.Oe pritraukė tarptautinę skaitytojų auditoriją, ypač trimis kūriniais: „Hirošimos užrašai“ – esė apie ilgalaikes atominės bombos atakos pasekmes; romanai „Asmeninė patirtis“ ir „Tylus šauksmas“, kurių atsiradimą lėmė jo ir jo žmonos krizė – sūnaus su deformuota kaukole gimimas.
Savo kūryboje, apimančioje grožinę literatūrą ir eseistiką, K.Oe nagrinėjo įvairias temas – nuo militarizmo ir branduolinio nusiginklavimo iki nekaltybės ir traumų, ir tapo atviru gynėju tų, kurie neturi balso. Kai kurie Japonijos gyventojai K.Oe stilių laikė aiškiai vakarietišku, jis dažnai buvo lyginamas su Williamo Faulknerio stiliumi; jo paties žodžiais tariant, jo rašymas „prasidėdavo nuo mano asmeninių reikalų, o paskui juos susiedavo su visuomene, valstybe ir pasauliu“.
Henry Milleris kartą palygino K.Oe su Dostojevskiu dėl jo „vilties ir nevilties diapazono“, o Edwardas Saidas, draugavęs su juo 20 metų, pažymėjo jo „nepaprastą užuojautos galią“. Kitas Nobelio premijos laureatas Kazuo Ishiguro kartą jį apibūdino kaip „tikrai padorų, kuklų, stebėtinai atvirą ir sąžiningą, labai nesirūpinantį šlove“, o jo vertėjas Johnas Nathanas pripažino, kad jis „sukūrė savo kalbą, panašią į W.Faulknerio ir keleto ankstesnių japonų rašytojų kalbą“.
Gimęs 1935 m. atokiame kaime Šikoku miškuose, K.Oe buvo penktasis iš septynių vaikų, augo girdėdamas močiutės ir motinos pasakojamas liaudies pasakas. Kai 1944 m. K.Oe tėvas žuvo Antrajame pasauliniame kare, motina ėmė jį auklėti knygomis, tarp jų „Heklberio Fino nuotykiai“ ir „Keisti Nilso Holgerssono nuotykiai“, kurių poveikį, kaip jis sakė 1994 m. sakydamas Nobelio premijos įteikimo kalbą, „nusineš į kapus“.
Užaugęs tikėdamas, kad Japonijos imperatorius yra gyvas dievas, K.Oe buvo sukrėstas, kai būdamas 10 metų pirmą kartą išgirdo imperatoriaus Hirohito balsą, kai jis pasidavė po Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo. Visi jo įsitikinimai buvo sugriauti.
„Jei ne 1945 m. ir vėlesnių metų patirtis, niekada nebūčiau tapęs rašytoju“, – vėliau sakė jis.
Pokario valiutos reforma privertė jo šeimą, užsiimančią banknotų popieriaus didmenine prekyba, atsidurti pavojuje. K.Oe vienintelis iš savo brolių ir seserų įstojo į universitetą, studijavo prancūzų kalbą ir tapo žurnalistu. 1957 m. jis pradėjo publikuoti grožinę literatūrą, o po metų jo novelė „Laužas“ apie japonų vaiko ir juodaodžio amerikiečio karo belaisvio draugystę 23 metų K.Oe pelnė Akutagavos premiją. 1958 m. išleistame pirmajame romane „Nupjaukite pumpurus, nušaukite vaikus“ pasakojama apie grupę nepilnamečių nusikaltėlių, karo metu evakuotų į kaimą, kuriuos vėliau palieka kaimo gyventojai.
Jei ne 1945 m. ir vėlesnių metų patirtis, niekada nebūčiau tapęs rašytoju, – sakė K.Oe.
K.Oe tapo vis politiškesnis, dalyvavo demonstracijose prieš Japonijos saugumo sutarties su JAV atnaujinimą, Vietnamo karą ir net 1961 m. kartu su Jeanu-Pauliu Sartre'u ir Simone de Beauvoir žygiavo Paryžiuje prieš karą Alžyre. Jis greitai tapo kultiniu Japonijos pokario jaunimo rašytoju, išreiškiančiu jų pyktį šalies vyriausybei. 2007 m. žurnalui „Paris Review“ jis sakė, kad laiko save anarchistu: „Kurtas Vonnegutas kartą pasakė, kad yra agnostikas, gerbiantis Jėzų Kristų. Aš esu anarchistas, kuris myli demokratiją“.
Paveiktas J.-P.Sartre'o ir amerikiečių literatūros, K.Oe sukūrė daug nuskriaustų ir groteskiškų antiherojų. Japonų kritikai šaipėsi, kad jo kūryba „kvepia sviestu“, nes buvo sugadinta vakarietiškos sintaksės, ir jis tapo japonų konservatorių taikiniu dėl savo kritikos imperatoriui ir dėl to, kad keliuose seksualiai atviruose apsakymuose pavaizdavo Japoniją kaip apgailėtiną ir pavaldžią.
Po to, kai 1961 m. išleido romaną „Septyniolika“, kurį įkvėpė prieš metus įvykęs Japonijos socialistų partijos pirmininko nužudymas, jis sulaukė grasinimų mirtimi ir buvo fiziškai užpultas, kai skaitė paskaitą Tokijo universitete.
Dėl 1970 m. parašytos esė „Okinavos užrašai“, kurioje jis išsamiai aprašė, kaip Japonijos kariškiai įtikinėjo Okinavos civilius gyventojus nusižudyti, kai 1945 m. į šalį įsiveržė sąjungininkai, 2005 m. du į pensiją išėję karininkai iškėlė jam bylą; po trejų metų visi kaltinimai K.Oe buvo atmesti. Jo 1972 m. romanas „Diena, kai jis nušluostys mano ašaras“ buvo patriotinio pertekliaus satyra, išleista praėjus vos dvejiems metams po to, kai japonų rašytojas Yukio Mishima, vadovavęs nepavykusiam perversmui, atliko seppuku – ritualinę savižudybę.
