Išsamus velionio nekrologas parengtas žymios profesorės mokslų daktarės, muzikės, kultūrologės, bičiulės Ritos Aleknaitės Bieliauskienės:
„Šiandien, saulei patekėjus, labai sunki Jo žemiškoji kelionė link Amžinybės baigėsi...
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra sakęs: „Kol žmogus gyvas, jo širdis yra kaip kovos laukas. Vieni blaškosi daugiau, kiti – mažiau.“ Ištvermingas, blaiviai mąstantis Gediminas stengėsi nugalėti negandą. Jo kova buvo tikslinga, nes mokėjo vertinti gyvenimą, gebėjo visus apglėbti gerumu, išmintimi, mokyti darbštumu, atstumti ydas, doros įkvėpti vaikams ir vaikaičiams. Jo sielos Katedra visada buvo pasiruošusi priimti pavargėlį. Nebebus kam užvesti draugus skatinusios dainos: „Linksminkimos, linksminkimos, pakol jauni esma...“. Savoj lemty nurimę sodo medžiai vis dar lauks rūpestingų, nagingų Jo rankų. Kaip ir didžiulis nuotraukų archyvas, kuriame įamžinti kūrybingi dešimtmečiai, žmonių gyvenimai.
Gediminas, vardą gavęs atgauto Vilniaus garbei, gimė Kėdainiuose. Dienoraštyje Tėvas Stasys parašė: „Tai įvyko 1940 m. kovo 24 dieną. Tavo krikštamotė Kavaliauskienė iš Raseinių, krikštatėvis karininkas Šlekys. [...] Tavo mamai iki šiol teko daug rūpesčių, vargo. Nebijanti, užgrūdinta, pasiryžusi ir per didžiausius erškėčius išsikovoti tau priklausančią šviesią ateitį. Gediminai, krikšto dieną linkime visada būti gyvenimo žiaurumo nebijančiu.“ Toks jis ir buvo.
Stanislovo ir Juzefos šeimoje augo keturi vaikai. Kūrybingo tėčio, vieno pirmųjų kino Lietuvoje kūrėjo, puskarininkio, genai kiekviename jų paliko ryškius pėdsakus: kas dainavo, vaidino, šoko... Gediminas mokyklą lankė Kėdainiuose, Šėtoje (Kėdainių raj.), aštuntą klasę baigė jau Šančiuose, vienuoliktą – Kauno Keturioliktoje vidurinėje mokykloje.
Puiki klausa, girdimos dainos namuose pastūmėjo link muzikos. Skambino mandolina, pradėjo pūsti baritoniuką. Profesionaliai 1957–1960 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikume (dabar – Juozo Gruodžio konservatorija) mokėsi groti trombonu. Jau pagrodavo Kauno mėsos kombinato ansamblyje, Aukštųjų Šančių šokių orkestre. Iki 1965 m. mokslą tęsė prof. Domo Svirskio trombono klasėje Vilniuje, Lietuvos konservatorijoje (dabar – LMTA).
Scenoje su trombonu rankose buvo dažnai matomas dar studijų metais. Grojo labai populiariame jo vardu vadintame Konservatorijos diksilende (1961–1965). Liko įrašai plokštelėse. Puikus trombonininkas, darbštus, atsakingas muzikas 1961– 1965 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre, buvo grupės koncertmeisteriu. 1965-aisiais pradėjo ilgą Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoninio (dabar – Nacionalinio simfoninio) orkestro grupės koncertmeisterio kelią. Iki šiol atmenami puikūs jo solo epizodai G. Mahlerio Trečiojoje simfonijoje, M. Ravelio „Bolero“, M. Musorgskio „Parodos paveikslėliuose“, P. Čaikovskio Šeštojoje simfonijoje ir kt. Pelnytai apdovanotas garbingu Lietuvos nusipelniusio artisto vardu.
G.Narijauskas dėstė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje.
Nuo vaikystės mėgęs fotografuoti vis tobulėjo. Puikūs jo sukurti dirigentų, solistų, kolegų portretai. Šūsnys vaizdajuosčių iš gastrolių, šeimos gyvenimo. Mėgo eksperimentuoti, džiaugdavosi gamtos eskizuose įžvelgęs ypatingų niuansų. G.Narijauskas surengė per dvidešimt personalinių parodų. 1968 m. priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą.
Mėgo dairytis po pasaulį, tačiau Lietuva visada buvo jo žemė. Patriotinis nusiteikimas vedė ir į Sausio 13-sios nežinią. Apie tai liudija ir Sausio 13-sios atminimo medalis“.
