Informacija apie žymaus rašytojo mirtį feisbuke pasidalijo jo sūnus, rašytojas Sergejus Kanovičius.
G.Kanovičius gimė 1929 metų birželio 18-ą dieną, tradicinėje Lietuvos žydų šeimoje Jonavoje. Kartu su tėvais jis pabėgo iš karo apimtos Lietuvos, gyveno Kazachstane ir prie Uralo.
1945 metais šeima grįžo į Vilnių. 1953 metais G.Kanovičius baigė slavistikos studijas Vilniaus valstybiniame universitete.
Pirmoji rašytojo poezijos knyga buvo išleista 1948 metais.
G.Kanovičius yra parašęs daugiau negu dešimt romanų – savotišką sagą – apie Rytų Europos žydų istorijos vingius nuo 19 amžiaus iki mūsų dienų. Tai – romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Ožiukas už du skatikus“, „Ir nebus vergams rojaus“, „Neatsigręžki nuo mirties“, „Žydų parkas“, „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Šėtono apžavai“.
Vienas iš žymiausių ir populiariausių G.Kanovičiaus kūrinių – 2013 metais išleistas romanas „Miestelio romansas“.
-
Grigorijus Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja
-
L.Geniušas: G.Kanovičiaus kūryba man buvo vartai į iki tol nepažintą pasaulį
-
Tiesa gydo: rašytoją Grigorijų Kanovičių kalbina sūnus Sergejus
-
G.Kanovičiaus romano vertimas pateko į prestižinio apdovanojimo ilgąjį sąrašą
-
Grigorijaus Kanovičiaus romanui – reikšmingas Jungtinės Karalystės apdovanojimas
-
G.Kanovičaus literatūrinė premija skirta teatrologei I.Pukelytei
Rašytojo knygos yra išverstos į 12 kalbų – anglų, lietuvių, vokiečių, hebrajų, prancūzų, čekų, lenkų, bulgarų, vengrų ir kt.
G.Kanovičius yra daugelio kino scenarijų autorius, kūręs drauge su R.Vabalu („Marš, marš, tra ta ta“), Vytautu Žalakevičiumi („Ave, vita“), Almantu Grikevičiumi, Algirdu Araminu ir kitais įžymiais Lietuvos kino režisieriais.
2014-aisais rašytojui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, jam taip pat suteiktas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas.
Nuo 1989 iki 1993 metų G.Kanovičius buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas.
Nuo 1993 metų rašytojas nuolat gyveno Izraelyje.
„Ne aš turėčiau spręsti, ar mano romanai yra tokio patriotizmo pavyzdys, nors mano romanai yra persmelkti meilės Tėvynei, rūpinimosi paprastais ją kūrusiais žmonėmis. Aš stengiausi išsaugoti atminimą apie tuos žmones, nenuslėpdamas jų ydų. Kaip mėgdavo sakyti mano senelė Rocha, tapusi viena pagrindinių „Miestelio romanso“ herojų, „stenkis gyvenime prisiminti gėrį ir rečiau prisimink blogį“, – interviu leidiniui bernardinai.lt yra sakęs G.Kanovičius.
