Gimęs ir išaugęs žinomų dailininkų šeimoje, kurios svetinguose namuose sovietiniais laikais rinkdavosi daug žymių menininkų ir viešpatavo dvasinga atmosfera, kur vykdavo įdomios diskusijos apie tikrąjį meną, ir susirinkę kolegos galėjo skirtingai tapyti garsių žmonių portretus, vaikai taip pat svajojo būti dailininkais. Velioniui meno kūryba nuo vaikystės buvo viliojančiu gyvenimo būdu. Baigęs Lietuvos dailės institutą, jis 10 metų restauravo unikalias senąsias Lietuvos freskas: „Šventąją Trejybę“ Kauno katedros rytiniame fasade, Piaseckų koplyčios Šv. Jonų bažnyčioje, Pažaislio vienuolyno, Vilniaus universiteto kiemo ir atidengė „Nukryžiavimą“ Bernardinų bažnyčios fasade Vilniuje. Jam buvo patikėta restauruoti garsaus rusų tapytojo Andriejaus Rubliovo darbus Vladimiro sobore. Jis buvo siunčiamas į stažuotes Rusijoje, Lenkijoje Čekijoje.
Laisvalaikiu tobulino tapybos įgūdžius, tapė peizažus ir portretus. Daugiausia Vilniaus senamiestį. Restauravimo metu žvalgydamasis į gimtąjį Vilnių pro restauruojamų objektų langus, Bronius Uogintas atrado jaukios nuotaikos, aiškios struktūros akmeninį gimtą miestą. Senamiesčio siauros gatvelės – mėgstamiausia dailininko asmeninių išgyvenimų vieta. Jo namai be žmonių, aiškių siluetų, kur visada jauti senosios architektūros masyvių sienų, saugančių amžių paslaptis, svarumą, statiką ir ramybę. Vasaromis tapė medines, apsuptas gamtos Žemaitijos bažnyčias, kaimo peizažus, liaudies skulptūrėles ir retkarčiais – vieną kitą dvasiškai artimo žmogaus arba žymių menininkų, pozavusių tėvų dirbtuvėje Palangoje (J. Miltinio, G. Kaukaitės, A. Žukausko, A. Dvarionaitės), portretus.
Pastaraisiais metais patyręs gyvenimo džiaugsmo akimirkas, pakylėtus jausmus, užmiršo sveikatos negalavimus ir pamėgo tapyti spalvingus peizažus ir paprastas pievų ir laukų gėles: ramunes, aguonas, saulėgrąžas, astras, ir suteikė joms džiugią nuotaiką, išnaudodamas skambaus ryškių atvirų spalvų koloritą. Šiandien jo nutapytos gėlės tarytum sudaro jo amžiną atminimo vainiką.
