L.Sauka – šviesaus atminimo žinomo Lietuvos literatūrologo, tautosakos tyrinėtojo, rašytojo Donato Saukos brolis – gimė 1931 metais, Telšiuose.
1954 m. baigė Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Nuo 1957 dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, 1993–2001 buvo šio instituto vadovu.
L.Sauka taip pat dėstė Vilniaus bei Šiaulių pedagoginiame universitetuose. 1999–2000 Münsterio universitete vadovavo lietuvių tautosakos seminarui. Kaip mokslininkas domėjosi tautosakos žanrais, istorine jų raida, poetika, eilėdara, tautosakos istoriografijos bei tekstologijos problemomis.
2005–2009 buvo Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininku.
Didžiausią dėmesį savo tyrinėjimuose tautosakininkas skyrė liaudies dainoms. Jis nustatė liaudies dainų tekstų leidybos modeliavimo principus, pagal kuriuos buvo rengiamas Lietuvių liaudies dainynas (1980–2019 išleisti 24 tomai). Parengė šio Dainyno 7 ir 13 tomus, buvo 8–18 tomų vyriausiuoju redaktoriumi.
Kaip mokslininkas domėjosi tautosakos žanrais, istorine jų raida, poetika, eilėdara, tautosakos istoriografijos bei tekstologijos problemomis.
L.Sauka parašė mokslines studijas „Lietuvių vestuvinės dainos: XIX a.–XX a. pradžia“ (1968), „Lietuvių folkloro eilėtyros istorijos ir teorijos klausimai“ (1974), monografijas „Lietuvių liaudies dainų eilėdara“ (1978), „Tikra ir netikra liaudies kūryba“ (1983).
1992 jis atkūrė leidinį „Tautosakos darbai“, iki 2013 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius.
Parengė fundamentinę keturių tomų folkloro studiją Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, kurioje nuodugniai tyrinėjami šios pasakos variantai įvairiose tautose. Už šį darbą 2009 metais tautosakininkui skirta Baltijos Asamblėjos premija.
2000 m. L.Sauka apdovanotas Nacionaline Jono Basanavičiaus premija, 2005 m. – Lietuvos mokslo premija, 2007 m. jam įteiktas Gedimino ordino Karininko kryžius.
