Agnė Gregorauskaitė g. 1938 m. Kaune legendinės aktorės Kazimieros Kymantaitės ir Marijono Gregorausko šeimoje.
Būsima aktorė mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, o 1954–1959 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje.
Pabaigusi studijas iškart tapo tuometinio Lietuvos valstybinio akademinio, o nuo 1998 m. Lietuvos nacionalinis dramos teatro aktore.
Šiame teatre ji dirbo beveik pusę amžiaus, iki pat 2005-ųjų.
Per savo kūrybinę karjerą teatre, kine bei televizijoje A.Gregorauskaitė sukūrė per 100 vaidmenų. Tarp kurių buvo ir itin populiarūs spektakliai: „Vyšnių sodas“, „Mėnuo kaime“, „Meisteris ir sūnūs“, „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“, „Proto melas“, „Paskendusi vasara“ ir kt.
Vienas labiausiai žinomų jos vaidmenų buvo Magdalena Paukštytė, sukurtas mamos aktorės bei režisierės K.Kymantaitės režisuotame legendiniame spektaklyje „Žaldokynė“.
Aktorė buvo prieš keletą metų anapilin iškeliavusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo žmona.
Informacija apie atsisveikinimą su Agne Gregorauskaite bus paskelbta vėliau.
Keletas aktorės A.Gregorauskaitės minčių iš prieš keletą metų vykusio pokalbio su teatrologe Daiva Šabasevičiene:
„Mane visada supo kūrybinga aplinka, įdomiausios asmenybės ir autoritetai. Tikrai dažnai prisimenu savo Mamą – režisierę Kazimierą Kymantaitę. Jai be galo svarbu buvo išsilavinimas. Tais metais, kai aš stojau į Konservatoriją, ji įstojo į Vilniaus universitetą, istorijos ir filologijos fakultetą. Mokėsi su mano bendraamžėmis, laikė visus egzaminus, rašė visus reikalingus darbus. Ir kur besimokė, visur rezultatai buvo puikiausi.
Taip ir mes su seserimi neturėjom nė mažiausios teisės blogai mokytis. Ne dėl to, kad bausdavo, o dėl to, kad būdavo paprasčiausiai gėda. Joje mačiau didžiausią pavyzdį. Juk namuose niekada nebūdavo jokių intrigų, plepalų, jokių blogų linkėjimų. Atvažiuodavo Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis, Balys Dvarionas. Turėdavau tik pareigą gražiai padengti stalą, o toliau – jų kalbos, kalbos, kalbos... Vėliau aš bėgdavau pas Audronę Girdzijauskaitę, į jos didelę namų biblioteką, susirasdavau namuose apkalbėtą pjesę ir iškart skaitydavau.
Ir įstojus į Konservatoriją mačiau geriausius pavyzdžius. Bet mokytis man nebuvo lengva, savo patirtimi buvau labai jauna. Mano mokytojas Romualdas Juknevičius, kuriam niekas neprilygo, man sakydavo: „Aš nežinau, ką su tuo prakeiktu infantilizmu tau daryti.“ Tai nulėmė, kad, iki tol „žmoniškai“ berniuko nebučiavusi, nuolat fotelyje knygas skaičiau...
Gaudavau užduotį „su garsu ir išlaikymu“ bučiuoti taip, kaip Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kaltų“ Korinkina, kuri įgūdžių, kaip čia pasakius, tikrai turėjo. Bandau trisdešimt kartų, bučiuojamam Vitalijui Puodžiukaičiui skauda skruostus... Kurso draugai jau iškritę iš juoko, o aš stengiuosi, bet man neišeina arba garsas, arba išlaikymas... Juknevičius buvo ugnis, jis žinojo, ką mes turime savyje, norėdavo tai „ištraukti“, dirbdavo įvairiausiais būdais.
Pamenu, jog darbo teatre metu nuolat save grauždavau dėl savo netobulumų. Sykį Vytautas Čibiras apie tai gražiai atsiliepė: „Gregorauskaitė tokia savikritiška, kad paskui kritikai nebeturi ką veikti.“ Bet teatras man buvo tikriausia mokykla. Kai šalia buvo pasiaukojantys, disciplinuoti žmonės, mano maksimalizmas buvo labai pagrįstas – visada norėjau siekti aukštumų, o tai toli gražu nėra lengva.
Su aktore Ona Juodyte vienu metu dalinomės stalčiumi grimo kambaryje. Slapta iš jos labai daug ko mokiausi. Nemažai pasako tokia istorija: vyko paskaita apie Darvino teoriją, kurioje buvo teigiama, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Juodytė tuomet tepasakė: „Gal jūs ir iš beždžionės, bet aš – tai nuo Dievo“.
Prisimenu ir tai, jog teatre kūrybą ir jos žmones nuoširdžiai gerbdavome. Simboliška, bet Monikai Mironaitei, prieš pat išėjimą į sceną prašančiai smarkiai įžnybti dėl atsipalaidavimo, man tai padaryti būdavo tiesiog sunku.
