A.Meškauskas gimė 1931 m. spalio 15 d. Norgalvių kaime (Plungės r.), apsuptas septynių brolių ir seserų. Šeimoje nebuvo jokio muzikos instrumento, tačiau visi turėjo gerą klausą, ir dainos namuose skambėdavo kas vakarą. Nuo mažens dainavo mokyklos bei bažnyčios choruose, ir tai jam teikė didelį malonumą.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
1949 metais, po Rietavo progimnazijoje baigtų aštuonių klasių, brolio Rufo pasiūlymu, pradėjo mokytis solinio dainavimo ir kartu studijavo mokytojų seminarijoje. Vėliau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje neakivaizdžiai studijavo choro dirigavimo specialybę.
1958 metų rudenį Kultūros ministerija patikėjo A. Meškauskui atidaryti Kretingos muzikos mokyklą. Mokytojauti A. Meškauskas pasikvietė buvusius bendramokslius. Kretingos muzikos mokyklai jis vadovavo porą metų, bet būtent čia jis pajuto pirmąjį didelį gyvenimo džiaugsmą, čia prasidėjo jo kūrybinis kelias.
Kretingoje gimė pirmoji A.Meškausko daina, tebeskambanti Lietuvoje ir dabar – „Širdies ilgesys“, kuriai tekstą sukūrė pirmoji Aloyzo žmona Emilija Meškauskienė, jauna mirusi nuo vėžio. Gyvendamas Kretingoje A. Meškauskas dirbo ir „Laisvės“ fabriko, ir kaimo kultūros namų chorų vadovu.
1960–1969 m. jis mokytojavo ir vadovavo mėgėjų kolektyvams Telšiuose, vėliau – Plungėje. Ilgametis Plungės Muzikos mokyklos direktorius.
Muzikas buvo Telšių ir Plungės rajonų dainų švenčių dirigentas, 1977 m. – respublikinės moksleivių dainų šventės konsultantas, Respublikinio muzikos mokytojų mišriojo choro chormeisteris; parašė straipsnių vietinėje spaudoje, aranžavo kūrinių skudučiams, sukūrė dainų ir instrumentinių pjesių.
A.Meškauskas parašė ir išleido šešias knygas.Viena pirmųjų A.Meškausko knygelių buvo muzikinis rinkinėlis „Skudučiai mokyklose“, pagal kurį mokiniai grojo skudučiais mokyklose per muzikos pamokas apie 20 metų.
1981-aisiais tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje A.Meškausko kolegos – R.Kaveckas, A.Lopas, L.Abarius, gabiausi studentai – gyvai atliko jo vaikišką operą „Grybų karas“ pagal J.Marcinkevičiaus eiles.
Išėjęs į užtarnautą poilsį, A.Meškauskas ėmė vargonuoti, kurti religinę muziką, apie 2000-uosius tapo Vėžaičių (Klaipėdos raj.) bažnyčios vargonininku. Kadangi čia prieš „Kalvarijos kalnus“ būdavo giedamos kantičkos, o Aloyzas kantičkinių giesmių pats neturėjo, pradėjo pritaikyti senąsias, parašytas lenkiškais rašmenimis, lietuvių kalbai. Tuo tikslu nusipirko kompiuterį, išmoko juo naudotis būdamas jau 75 metų ir išspausdino visas kantičkų giesmes, kurios tinka laidotuvėse. Jas padauginęs sudarė apie 50 knygučių, kurias dabar padalija laidotuvių metu visiems susirinkusiems.
Čia laidotuvėse žmonės jau nebegiedojo kantičkų, nors seniau tokia tradicija buvusi. „Kantičkos – tai labai reikalingas Žemaitijos paveldas. Būtina jas mokėti,“ – buvo įsitikinęs Aloyzas. Todėl, turėdamas savus kolektyvus, jis stengėsi propaguoti kantičkų giedojimą, išleido kantičkų giesmių kompaktinius diskus „Kantičkų giesmės“ ir gedulingų giesmių albumą „Gaubia sutemos“.
Žemiška Aloyzo Meškausko kelionė baigėsi 2025m. kovo 17d. Rietave.
