„Netekome vieno didžiausių Lietuvos mokslininkų, archeologijos patriarcho, plastinės rekonstrukcijos pradininko Lietuvoje, dokumentinių filmų kūrėjo, mokslininko ir atradėjo, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės nario habilituoto daktaro Vytauto Urbanavičiaus“, – teigiama Valdovų rūmų pranešime.
Užuojautą pareiškė prezidentas Gitanas Nausėda.
„Lietuvos mokslo ir kultūros bendruomenė neteko iškilios asmenybės, reikšmingai prisidėjusios prie archeologijos ir istorinės antropologijos mokyklos mūsų šalyje kūrimo bei plėtotės. Baltų kultūros, Vilniaus arkikatedros ir Žemutinės pilies, įvairių kitų kultūros paveldo objektų moksliniai tyrimai bei žinių apie juos sklaida tapo neįkainojamu šaltiniu puoselėjant ir stiprinant Lietuvos istorinę ir kultūrinę tapatybę“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
Šalies vadovo teigimu, moksliniais darbais, istorine dokumentika, iškilių asmenybių istorine rekonstrukcija, aktyvia visuomenine ir pilietine veikla V. Urbanavičius visuomenės atmintyje „visuomet išliks kaip ryškus Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo metraštininkas“.
Užuojautą dėl V. Urbanavičiaus mirties mokslininko kolegoms, bičiuliams bei „visai akademinei, kultūros bendruomenei“ pareiškė ir kultūros ministras Simonas Kairys.
„Netekome archeologijos patriarcho, plastinės rekonstrukcijos Lietuvoje pradininko, kurio moksliniai darbai ir nauji metodai, atkaklūs tyrinėjimai bei juos vainikavę atradimai nušviečia kelią ištisoms mūsų istorijos ir kultūros tyrinėtojų kartoms“, – teigė S. Kairys.
V. Urbanavičius gimė 1935 metais Skirsnemunėje, dabartiniame Jurbarko rajone.
Dar mokydamasis Vilniaus universitete jis pradėjo dirbti Istorijos ir etnografijos muziejaus Restauravimo dirbtuvėse, vėliau perėjo į Mokslų akademijos Istorijos institutą.
1988–2001 metais V. Urbanavičius vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“.
Archeologas tyrinėjo XIII–XVI amžių kapinynus, mitologines vietas.
V. Urbanavičius įrodė ir į Lietuvos mokslą įvedė naujus duomenis apie tai, kad mirusiųjų deginimo paprotys gyvavo iki XV amžiaus, o įkapių dėjimas į kapus tęsėsi iki XVI–XVII amžių ribos. Už šiai temai skirtą darbą tyrinėtojui 1993 metais suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis.
1984–1989 metais jis tyrė Vilniaus katedros požemius, 1988–2001 metais vadovavo Vilniaus žemutinės pilies tyrimams, 1994 metais vadovavo Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimams, su teismo medicinos ekspertais identifikavo aukas.
Valdovų rūmų muziejaus teigimu, V. Urbanavičius buvo vienas pirmųjų prakalbęs ir apie Valdovų rūmų atkūrimą. Siekdamas parodyti gausią archeologinę medžiagą jis ekspedicijos pastate įkūrė nedidelį muziejų, jo iniciatyva tuomet po tyrimus nuo kritulių saugančiais gaubtais įrengta koncertams ir spektakliams pritaikyta erdvė.
Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, V. Urbanavičius buvo plastinės rekonstrukcijos pradininkas Baltijos šalyse. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė daugiau kaip 200 grafinių ir daugiau kaip 30 skulptūrinių portretų, tarp jų – Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio.
V. Urbanavičius dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje, 1990 metais dalyvavo ieškant ir atpažįstant Estijos prezidento Konstantino Patso (Petso), 1993 – Latvijos prezidento Karlio Ulmanio palaikus.
Mokslininkas yra paskelbęs daugiau kaip 400 straipsnių apie Lietuvos archeologiją, numizmatiką, dvasinę baltų kultūrą, recenzijų, atsiminimų, sudarė albumus „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“ (2010) ir straipsnių rinkinį „Skirsnemunė“ (2013).
Jis nuo 1966 metų filmavo Lietuvos archeologijos paminklus, mokslines ekspedicijas, fiksavo archeologinius tyrimus, sukūrė dokumentinių istorinių apybraižų, 40 filmų scenarijų, sukaupė kino dokumentikos archyvą.
1994 metais V. Urbanavičius apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2005 metais – Estijos Marijos žemės kryžiumi.
