Šį įvaizdį sukūrė prancūzų rašytoja George Sand, teigusi, kad jos mylimasis, persekiojamas baisios pranašystės ir dėl trapios sveikatos pasmerktas ankstyvai mirčiai, neretai matydavo pamėkliškus regėjimus.
„Šmėklos jį šaukė, glėbesčiavo, o, užuot regėjęs savo tėvą ir draugą besišypsančius tikėjimo šviesoje, stūmė jų bekūnius veidus nuo savojo ir stengėsi ištrūkti iš jų ledinių rankų gniaužtų“, – rašė G.Sand.
Tačiau poros ispanų neurologų paskelbta studija griauna šį baugų gotikinį įvaizdį.
Pasak jų, F.Chopino uždarumas ir haliucinacijos tikriausiai buvo labiau susijusios su sveikatos sutrikimu nei su romantizmo epochos menininko našta.
Lugo mieste esančios ligoninėje „Xeral–Calde: dirbantys Manuelis Vazquezas Caruncho ir Francisco Branasas Fernandezas šią išvadą padarė išnagrinėję F.Chopino amžininkų prisiminimus ir jo paties laiškus.
1848 metais per koncertą viename privačiame name Anglijos šiauriniame mieste Mančesteryje F.Chopinas skambino savo 2-ąją sonatą, bet netikėtai išėjo iš kambario, o po kiek laiko grįžo ir baigė kūrinį.
Viename laiške George Sand dukrai, kuris iki šiol niekada nebuvo paskelbtas, F.Chopinas paaiškino, jog tąsyk jį siaubingai išgąsdino „prakeiktos būtybės“, lendančios iš praviro rojalio.
Kituose G.Sand ir jos mokinės madam Streicher prisiminimuose nurodoma, kad F.Chopiną kai kada apimdavo keista būklė – jis žvelgdavo paklaikusiomis akimis, netgi plaukai pasišiaušdavo.
Pats kompozitorius rašė, kad kartais apima į sapną panaši būsena – tada jis jaučiasi atsidūręs „įsivaizduojamose erdvėse“, o kartą yra sakęs, kad „pasijuto tarsi garas“.
Mokslininkai išnagrinėjo, kokie sveikatos sutrikimai galėtų būti susiję su F.Chopino nupasakotais pojūčiais. Jie atmetė šizofreniją, nes šia liga sergantys pacientai paprastai girdi įsivaizduojamus garsus.
Haliucinacijas gali sukelti chroniška migrena, tačiau jos paprastai trunka iki pusvalandžio, o F.Chopinui priepuoliai trukdavo trumpai – vos kelis minutes ar sekundes.
Be to, galvos skausmo nesukeliančios vadinamosios migreninės auros paprastai pasireiškia vyresniems nei 50 metų pacientams. F.Chopinas mirė būdamas 39 metų nuo plaučių ligos, veikiausiai tuberkuliozės.
Kompozitoriaus taip pat negalėjo kamuoti vadinamasis Charlesio Bonnet sindromas, nes jis susijęs su regos sutrikimais, tačiau neturima jokių įrodymų, kad jie buvo būdingi F.Chopinui.
Kūrėjas vartodavo opijaus turinčią vaistinę tinktūrą laudaną, kuri palengvindavo daugelį negalavimų. Tačiau aprašytos vizijos nebūdingos opijaus sukeliamoms haliucinacijoms. Be to, šiuos regėjimus F.Chopinas matydavo, kai dar nevartojo opijaus.
Tyrėjai nustatė, kad F.Chopino būklę labiausiai atitinka smegenų smilkinių skilčių epilepsijos priepuoliai, galintys sukelti trumpas pasikartojančias haliucinacijas ir „jamais vu“ tipo iliuzijas – kai pacientas jaučiasi atsidūręs svetimoje aplinkoje arba mato nepažįstamus daiktus.
Tačiau paprastai per tokius priepuolius pacientas nesijaučia apsnūdęs ir nepraranda sąmonės.
Studijos autoriai nurodo, kad F.Chopino laikais epilepsija buvo menkai suprantama, todėl gydytojai galėjo nepastebėti šios ligos požymių, nors straipsnyje pripažįstama, kad tai tėra prielaida.
Kad ir kaip būtų, šis tyrimas „gali padėti atskirti romantišką legendą nuo tikrovės ir paskleisti naujos šviesos, siekiant geriau suprasti šį žmogų ir jo gyvenimą“, nurodė tyrėjai.
Šis straipsnis pirmadienį buvo paskelbtas Britų medicinos asociacijos (BMA) žurnale „Medical Humanities“.
