Remiantis garsiu lenkų istoriku Jerzy‘iu Jedlickiu, nativistai ir vakarietintojai („samobytnicy“ and „zapadnicy“) egzistuoja visur. Nativistai gina status quo, o siekiantieji modernizacijos interpretuoja civilizacijų sandūrą ir joje dalyvauja.
„Kodėl Slovakija? Lenkijoje ji nebuvo gausiai tirta, todėl susidomėjusi bandžiau suprasti skirtumus tarp šalių, kurios yra labai arti. Manau, kad bandant suvokti mažos tautos esmę mums reikalinga didelė empatija. Kitaip negu Lenkijoje, dėl multikultūriškumo slovakų kultūra vystėsi kitaip. O norėdamas būti geru slovakų kultūros tyrėju turi mokėti skaityti čekiškai, slovakiškai, vengriškai ir vokiškai. Jau anksti ėmiau keliauti į Slovakiją, daug dirbau kaip vertėja. Perskaičiusi kažką aktualaus slovakų literatūroje jaučiu norą tai išversti į lenkų kalbą. Tai įdomi darbo dalis, nes žinau, jog galiu surasti dialogą tarp dviejų šalių“, – teigia mokslininkė.
Šiuo metu M.Bystrzak dirba Slovakijos mokslų akademijos Slovakų literatūros institute, kur vadovauja tyrimų projektui apie XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu vykusius ginčus dėl tinkamo slovakų kultūros modelio pasirinkimo. O šiame interviu ji pasakoja apie tai, ką reiškia būti mažos šalies kultūros tyrėju, savo disertaciją ir A.Matuškos idėjas.
– Ar galite save pavadinti vakarietišku žmogumi?
– Nežinau, ką reiškia žodis „vakarietiškas“. Jau vien dėl pasaulio atvirumo jauniems mokslininkams sudėtinga šią sąvoką apibrėžti. Problema, kodėl savęs taip nevadinčiau, slypi kalboje. Nesu tikra, ar vien angliškų išsireiškimų pakanka diskusijoms. Manau, kad mūsų asmeniniai interesai, talentai gali atsiskleisti ir per gimtąją kalbą, nes dirbame su trapiais dalykais – kalba ir literatūra.
Šių laikų akademijoje galime pamatyti tendencingą anglų kalbos vartojimą ir sutinku, kad tai leidžia komunikuoti bendromis temomis. Tačiau turime neištirtų vietinių tradicijų, kurios taip pat svarbios. Kelerius metus praleidau Prahoje, dabar gyvenu Bratislavoje, o gimiau Krokuvoje galbūt, todėl esu prisirišusi prie centrinės Europos kultūros. Dėl didelių konferencijų, pastovaus skubėjimo, verslo modelio universitetuose mano santykis su globalizacija akademiniame pasaulyje pasidarė problemiškas. Kartais neužtenka laiko atlikti tyrimo, todėl reikia stengtis išlikti dinamiškam. O šiaip neturiu teisingo atsakymo ir nežinau, ką veiksiu po penkerių metų. Šiuo metu turiu temą, kurią noriu išnagrinėti kiek įmanoma geriau.
Visgi kai kurie vakarietiški metodai ne visada tinkami mažų valstybių kultūros tyrimams. Pavyzdžiui, dabar populiarios postkolonijinės studijos. Tad greičiausiai atstovauju barikadų pusę, klausiančią ar išties turėjome kolonijų ir kokios tautinės opresijos gali būti laikomos kolonializmu. Žinoma, šias idėjas galima pritaikyti savo tyrime, tačiau reikia sąmoningai suvokti vietos istoriją, geopolitinę, socialinę, nacionalinę situaciją tiek centrinėse rytų Europos, tiek šiaurės Europos valstybėse.
Nors ir vertinu lėtą mokslą, tikiu, kad kai kurie klausimai gali būti iškelti tik tarptautiniame lygmenyje.
Nors ir vertinu lėtą mokslą, tikiu, kad kai kurie klausimai gali būti iškelti tik tarptautiniame lygmenyje. Tikiu, ir kad globalizacija akademijoje gali padėti iškelti klausimus ir rasti atsakymus. Tai – humanitarikos problema. Raidos procesas neturėtų būti per daug dinamiškas, nes mokslas taip neveikia. Juk neįmanoma parašyti dešimties tyrimų per metus, jie paprasčiausiai bus beverčiai.
– Apie ką buvo jūsų disertacija?
– Mano disertacija buvo visai vietinės reikšmės (juokiasi). Tyriau slovakų literatūros kritiką A.Matušką ir jo 1930-ųjų polemiką. Norėjau išsiaiškinti, kokį kultūrinį modelį jis norėjo pritaikyti Slovakijoje, modernizacijos laikotarpiu. Daugiausia rėmiausi žurnalais ir laikraščiais, kuriuose ieškojau diskusijų ir ginčų. Iš esmės stengiausi suprasti jo argumentavimo sistemą „Slovakijos klausimu“, gvildenančiu nacionalizmo problemą. Jo idėjos buvo ypatingos, perteiktos šmaikščiai ir ironiškai.
Taigi, 1930 m. A.Matuška studijavo Čekijos sostinėje Prahoje ir jis stengėsi pažvelgti į Slovakiją iš šalies. Tai nebuvo viso labo geografinis atstumas tarp Prahos ir Bratislavos, tai atstumas tarp modernios šalies sostinės ir Slovakų teritorijos iš esmės, o ir tyrimo apie tai dar nebuvo. Jis koncentravosi į slovakus, kaip į atskirą tautą, ir tirdamas jų kultūrą stengėsi modernizuoti ir „sueuropinti“ slovakus. Šalyje jo darbai buvo priimti neigiamai, o Čekijoje teigiamai. Prahoje jis rado kelis mokslininkus, kuriuos nepaprastai pamėgo ir vienas iš jų buvo Frantšekas Xaveras Šalba. To meto kultūrai jo tekstai padarė didelę įtaką, jis buvo vienas iš tų dėstytojų, kurie iš tiesų įkvėpė savo studentus ir A.Matuška buvo vienas iš jų.
Disertacijose stengiausi iškelti kelis klausimus apie kultūrą, tautą ir tradiciją, surasti panašumų ir skirtumų. Ši maža demokratinė valstybė norėjo būti moderni, todėl Čekoslovakijos modernizavimo klausimas buvo tikrai rūpimas. Slovakai norėjo demokratijos, nes šalia buvo daug metų feodalinėje santvarkoje gyvenusi Vengrija. Esmė tame, kad slovakai demokratinėje valstybėje ėmė gyventi tik po Pirmojo pasaulinio karo. Be abejo, daug dalykų pasikeitė, nes atsivėrė kelias diskusijomis. Natūraliai ir A.Matuškos asmenybė susiformavusi šioje aplinkoje atliko svarbų vaidmenį.
To meto kontekste A.Matuškos idėjos buvo radikalios. Yra toks angliškas posakis „foul one's (own) nest“. Tai išreiškia veiksmą, kada žmogus pats naikina savo namus. Šiandien jo tekstus skaitome kitaip, jie yra linksmi ir gerai parašyti, bet tuo metu jis turėjo ryžto kalbėti apie temas, esančias tabu. Jis išties manė, kad žodžiai, įprasminti tekste, daro poveikį.
– Kokias pagrindines A.Matuškos idėjas išskirtumėte?
– Jis tikėjo, kad kai kurie žodžiai, kultūra, tauta ir tradicija, atstovaujančiųjų nacionalinei krypčiai dažnai buvo vartojami neteisingai. Todėl siekė praplėsti šių terminų reikšmę. A.Matuška nebuvo komunistas, marksistas, bet priklausė politinei kairei ir buvo susijęs su avangardiniu judėjimu. Galbūt dėl šios priežasties jo mintys skambėjo revoliucingai ir dinamiškai.
Taigi, jo karta buvo ypatinga, susibūrę į grupę pavadinimu R-10 (nes dauguma gimė 1910 m.) periodiškai spausdinosi kairiųjų leidiniuose. Apie save jie kalbėjo kaip apie „suerzintąją kartą“. Ši karta turėjo visiškai kitą požiūrį į tautą.
– Ar jie buvo pavargę nuo Romantizmo?
– Taip, jie buvo pavargę ne tik nuo romantizmo, bet ir nuo konservatyvizmo, tradicionalizmo. Iš tiesų jie norėjo žinoti, kad juos supanti aplinka gali būti kuriama jų pačių. A.Matuškos radikalumas buvo paremtas absoliučiu tradicijos paneigimu, todėl jį galima vadinti anti-tradicionalistu. Jis manė, kad tradicionalistams reikėjo radikalaus lūžio, bet reikia suvokti, ką jis iš tiesų laikė tradicija. Vartoti sąvokas reikia itin atsargiai. Iš vienos pusės, jis norėjo tradiciją padaryti konkurencinga, o iš kitos modernizuoti jos sąvoką. Tradicija yra gyvas ir judrus kultūrinis palikimas, kuriuo galime naudotis ir savaip keisti, permąstyti. Tokia ir buvo jo idėja – tradicija yra dinamiška.
Vakarėjimas tarpukario slovakams reiškė tiesiog didėjantį nuomonių, idėjų pliuralizmą.
Taigi, Austrijos-Vengrijos dualistinės valstybės gyvavimo laikotarpiu nacionalistinės emocijos buvo sustiprėjusios. Iki pačios XIX a. pab. slovakų politinė mintis koncentravosi mažame miestelyje, kuris vadinosi Martinas. Tai su romantizmu susijusios ir etniniu pagrindu susiformavusios tautiškumo idėjos, kurios laikui bėgant ėmė konservatyvėti. Nenuostabu, kad dėl vyraujančios priespaudos slovakų intelektualai mąstė apie identiteto trapumą. 1918 m. – didžiulių pokyčių metas, feodalizmą keičia demokratija. Reaguodamas į šį pokytį A.Matuška ankstesniosioms kartoms iškėlė kausimą, ar modernėjančioje visuomenėje konservatyvus minties modelis turi prasmę. Tarpukario Slovakijoje buvo galima girdėti šių idėjų aidus ir vienas iš tų balsų buvo A.Matuška, teigęs, kad kultūra nebegali būti tokia statiška, kokia buvo XIX a. pab.
Galiausiai kalbant šia tema reikėtų suvokti, kad tai lokalus procesas. Vakarėjimas tarpukario slovakams reiškė tiesiog didėjantį nuomonių, idėjų pliuralizmą. A.Matuškos problema buvo ta, kad jis nerado jokio sprendimo ir net nebandė jo sukurti, tradiciją jis tiesiog vertino neigiamai. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir dėl situacijos, kada Slovakija tapo iš dalies pavaldi nacistinei Vokietijai, procesas nebuvo baigtas. Todėl nėra aišku, kokia linkme būtų besivysčiusios šio mokslininko mintys.
Jis buvo susižavėjęs vakarietiškomis mintimis, atėjusiomis iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. O Čekoslovakijos elitui įtaką padarė ir Vokietijos kultūra. A.Matuška iškėlė klausimą, ar Slovakijoje galima pritaikyti panašų modelį ir jo atsakymas buvo neigiamas. Nes modernumą jis suprato, kaip individo krizę, tai buvo glaudžiai susiję su individualizmu.
Modernumą jis suprato, kaip individo krizę, tai buvo glaudžiai susiję su individualizmu.
– Kaip apibūdintumėte idealų A.Matuškos pasaulį?
– Greičiausiai jo idealus pasaulis buvo kupinas diskusijų, nuomonių pliuralizmo, aukšto lygio išsilavinimo. Pasaulis, kuris nebuvo tik intelektualams, bet ir paprastiems žmonėms. Anot jo, jokia religija neturėtų dominuoti, jis buvo prieš katalikybę.
– Jis buvo ateistas?
– Na, jis buvo iš protestantų šeimos, tačiau nėra lengva surasti atsakymą. Kažkas tarp ateizmo ir protestantizmo. Šioje vietoje svarbu suprasti, kad protestantizmas to meto Slovakijoje buvo suvokiamas kaip labiau vakarietiškas, o katalikybė lokali. Protestantizmas, antiklerikalizmas susijęs su Čekoslovakija. Jis buvo viso to dalis.
Tęsiant mintį apie jo idealųjį pasaulį reikia pasakyti, kad jis nemąstė utopiškai ir jo idėjose nebuvo sąsajų su Sovietų Sąjunga bei komunizmo glorifikavimu, nors kai kurie jo draugai tai darė. Ko gero, pliuralizmas modernėjančioje visuomenėje siejosi su kūrybine, mąstymo, žodžio ir individo laisve. Manau, kad laisvė yra vienas pagrindinių jo argumentų.
– Savo paskaitoje jūs rėmėtės F. X. Šalda, teigusiu, kad „čekiškumas“ yra ne kolektyvinis, bet individualus klausimas, ir A.Matuška, sakusiu, kad kultūra yra daugiau, negu tautinis kostiumas.
– Taip, žmogui arba konkrečiau menininkui nėra reikalo išryškinti savo „čekiškumo“ t.y. tautiškumo. Individas turi tiesiog sutelkti visą dėmesį į kultūros kūrimą. Kultūra gali būti apibūdinama kaip individualizmas ir asmenybės galia, bet tikrai ne kaip kolektyvizmas ir tuščias patriotizmas.
Perfrazuojant F.X.Šaldą, slovakų tauta taps Europos dalimi tik tada, kai ji gebės kažką jai suteikti, o remiantis A.Matuška tauta yra Europos dalis tol, kol ji prie Europos kultūros vystymosi prisideda kažkuo daugiau, negu tautiniais kostiumais.
Apskritai menas matuojamas tikrai ne nacionalizmo rėmuose. XX a. pirmoje pusėje šios problemos Čekoslovakijoje buvo labai svarbios. Perfrazuojant F.X.Šaldą, slovakų tauta taps Europos dalimi tik tada, kai ji gebės kažką jai suteikti, o remiantis A.Matuška tauta yra Europos dalis tol, kol ji prie Europos kultūros vystymosi prisideda kažkuo daugiau, negu tautiniais kostiumais.
– Tai kokia kultūros paskirtis?
– Tai sudėtingas klausimas. Manau, kad nėra reikalo sudievinti humanitarikos. Svarbu suprasti, kad tai tiesiog darbas, kuris turi būti atliktas. Be abejo, kultūra yra reikalinga ir džiaugiuosi, kad žmonės ja domisi.
Svarbu tai, kad jeigu norime kalbėti apie dabartį ir mąstyti apie ateitį, reikia bent pamėginti suprasti praeitį. Gal skambėsiu hedonistiškai, bet be kultūros pasaulis būtų nuobodus, tačiau tokia mano nuomonė. Be to, turime klausimų, kuriems reikia atsakymų, apie save žinome mažai. Tai gali būti individo, bendruomenės, tautos klausimas, bet be istorijos ir paveldo negalėtumėme to suprasti.
Grįžtant prie A.Matuškos jis negalėjo pakęsti ritualinio požiūrio į kultūrą t.y. bejausmio eilėraščių citavimo ir dainų dainavimo. Panašiai ir dabartinėje švietimo sistemoje – kaži ar tikrai suprantame, jaučiame tai, ką cituojame. Čia gali padėti kultūros mokslininkai, pateikę savo interpretaciją. Man tai yra rimti klausimai, o smalsumas yra geras jausmas.
– Po paskaitos diskusijos metu iškilo klausimas apie Friedricho Nietzsches įtaką A.Matuškos kritikai ir jo pasikeitusį požiūrį po Antrojo pasaulinio karo.
– Vertinu komentarą ir būtų įdomu plačiau į jį įsigilinti. Žinau, kad A.Matuška rašė savo disertaciją apie F.Nietzschę ir Arthurą Schopenhauerį. Tai praplėstų mano tyrimą.
Na, o Antrojo pasaulinio karo metu A.Matuška praleido rytinėje Slovakijos dalyje ir dirbo mokytoju. Jis rašė, kad turėjo begalę laiko skaitymui (juokiasi). Susikoncentravęs į slovakų literatūros autorius ėmė apie juos rašyti, sakyčiau, pakankamai patetiškai, pagarbiai. Po karo jis taip pat ėmė tirti ir rusų literatūrą, bet vengdamas ideologinės plotmės daugiausia kreipė dėmesį į autorių asmenybes. 1959 m. A.Matuška pradėjo dirbti slovakų literatūros institute ir parašė tris monografijas apie čekų ir slovakų autorius. Taigi, asmenybės klausimas jam vis dar buvo gajus. Iš esmės tuo metu kažkas pasikeitė jo rašyme, galbūt dėl politinių procesų, į kuriuos buvo įtraukti kairieji autoriai ir kiti draugai. Pavyzdžiui, vienas iš jų Vladimíras Clementis buvo pakartas. Greičiausiai A.Matuška bijojo ne tiek dėl savo karjeros, kiek dėl gyvybės. Vėliau komunistų eros metu jis gavo nacionalinio menininko apdovanojimą.
Nors temos A.Matuškos tekstuose ir pasikeitė, apie juos vis dar galima kalbėti, kaip apie gerai parašytus tekstus. Tuo labiau, kad išryškinęs socialinę literatūros funkciją A.Matuška teigė, kad ji svarbus tautos atspindys. Bet nemanė, kad verta ją interpretuoti iš nacionalistinės perspektyvos. Tai buvo tiesiog menas.
– Jūs taip pat vadovaujate tyrimų projektui apie XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu vykusius ginčus dėl tinkamo slovakų kultūros modelio pasirinkimo.
– Iš esmės noriu išsiaiškinti, kokios buvo antitradicionalizmo formos tarpukario laikotarpyje. Galbūt tai nėra vien nacionalinio revizionizmo modelis, ką teigia A.Matuška. Šie požiūriai turi panašumų, tai noras pakeisti seną anachronistinį požiūrį, modernizacijos imperatyvas. Abu autoriai klausia to paties: kas yra modernizacija ir moderni visuomenė. Taigi, asmeniškai noriu gilintis į žmonių, turėjusių pokyčių viziją, portretus.
Antra, norėdami išsiaiškinti, kaip mąstė to meto slovakai, reikia atkurti ir suprasti to meto polemiką. Pavyzdžiui, anti-tradicionalistai buvo susiję su Praha, kartais ir su Berlynu. Šie žmonės buvo išeiviai, todėl turėdami kitokią patirtį savo pačių kultūrą kritikavo iš kitos perspektyvos.
Esama ir daugiau autorių, pavyzdžiui, neseniai paaiškėjo sąsajos su moterų emancipacija. Pradėjau skaityti Alžbetos Göllnerovos-Gwerkovos tekstus apie moterų emancipaciją Naujaisiais Amžiais. Jos anti-tradicionalizmas susikoncentravo į tradicionalizmą, suvoktą, kaip trukdį vystytis moterų emancipacijai. Ji buvo itin išsilavinusi literatūros istorikė, tyrusi vengrų literatūrą, studijavusi Paryžiuje, Sorbonoje, Rumunijoje. Mokslininkė mirė 1944 m., nužudyta gestapo po Slovakijos nacionalinio sukilimo, kuriame ji aktyviai dalyvavo. Tai tragiška istorija, o jos darbai vis dar rankraščiuose. Ji tikėjo, kad demokratija yra geriausia santvarka, kokioje galima gyventi.
Vis dėlto, norėčiau tirti panašias temas, susijusias ir su Lenkijos kultūra. Šiuo metu koncentruojuos į Stanisławą Brzozowskį, kurį norėčiau palyginti su A.Göllnerová-Gwerková ir A.Matuška.
