Priežastį tokiai kardelio transformacijai „Labo ryto“ eteryje pristatė LRT vyr. projektų vadovė Justina Vaitkevičiūtė: „Galvodami apie Baltijos kelio trisdešimtmetį, kėlėm sau pakankamai sudėtingą uždavinį – rasti kažką naujo Baltijos kelyje.“ Kažko naujo paieškas papildė noras „apie Baltijos kelią patraukliai papasakoti ir jaunajai kartai, kuriai šis istorinis įvykis pažįstamas tik iš istorijos vadovėlių“, kaip teigė LRT Komunikacijos ir rinkodaros departamento vadovė Rūta Putnikienė.
Ryžtą ir tvirtybę simbolizuojantys kardeliai, pasak J.Vaitkevičiūtės, nuolat šmėžuoja Baltijos kelio archyvinėje medžiagoje ir buvo išimtinai lietuviška tendencija (latviai ir estai gėlių į Baltijos kelią nesinešė). Svarbus čia ir žodžių žaismas, nes Baltijos kelyje kovota „ne kardais, bet kardeliais“.
Vis dėlto šia argumentacija sudvejoji iškėlus ganėtinai paprastą klausimą – kodėl reikia savo esme simboliniam įvykiui konstruoti naują simbolį? Baltijos kelio simbolika yra užkoduota gyvoje, 650 kilometrų nusidriekusioje žmonių grandinėje. Už rankų susikibę žmonės, apjuosę tris Baltijos valstybes, sukūrė tokios jėgos simboliką, jog kadrai iš Baltijos kelio lig šiol yra nepamainomas taikios kovos už laisvę ženklas.
Čia būtų prasminga prisiminti kitą neseną bandymą kurti naują simbolį, pasitelkiant gėlės įvaizdį – per Laisvės gynėjų dieną žmonės yra raginami į atlapus įsisegti neužmirštuoles, taip pagerbiant kovotojus už laisvę.
Tačiau neužmirštuolės simbolio „išradimas“ atrodo gerokai reikalingesnis dėl labai paprastos priežasties – pozityvios su Sausio 13-ąja sietinos vaizdinijos, galinčios tapti pagrindu atminties ir pagarbos ženklui, nėra. Tačiau Baltijos kelias lig šiol buvo puikiai atpažįstamas iš rankomis susikibusių žmonių grandinės, ką liudija, pavyzdžiui, Tado Gutausko skulptūra „Laisvės kelias“ – net neabejoju, jog akivaizdi nuoroda į Baltijos kelią čia yra puikiai atpažįstama visiems lietuviams, net ir jaunajai kartai, į kurią akivaizdžiai orientuojasi kardelių akcijos autoriai.
Savo vertybes, vidinius įsitikinimus, savo rimtį ar džiaugsmą atmintiną dieną vis dažniau siūloma „paženklinti“, o atsispirti šiam siūlymui visuomenėje, susiskaldžiusioje į tautos draugus ir priešus, tampa vis sudėtingiau.
Kardelių per Baltijos kelią gal ir buvo, bet per trisdešimt metų jie taip ir netapo šio istorinio įvykio ženklu. Todėl bandymas iš laiko distancijos kurti naują simboliką, tarytum neužtektų tos, kuri yra įsišaknijusi mūsų sąmonėje, verčia rimtai suabejoti tokios akcijos reikalingumu.
Tiesa, galima visai pagrįstai galvoti, jog įprastą simbolių žemėlapį kartais kaip tik pravartu suardyti – kvestionuoti ilgaamžius ženklus, juos perinterpretuoti, siūlyti alternatyvas. Nors visiškai organiškai susiformavusi Baltijos kelio simbolika, mano galva, į šią kategoriją sunkiai patenka, nereikia atmesti galimybės, jog vieną ženklą visad gali papildyti kitas, o šventų karvių, neskaitant oficialių nacionalinių simbolių, čia nėra.
Tačiau priėmus šią prielaidą glumina faktas, jog kardelis tampa tokia svarbia LRT komunikacijos dalimi, mat ši gėlė pristatoma ne tik kaip naujas Baltijos kelio simbolis, bet ir kaip LRT integruotos komunikacijos kampanijos „Tegul žydi laisvė“ ženklas. Todėl nenuostabu, kad kardelis puošia LRT logotipą ir pastato sieną, LRT savo naująjį sezoną pradeda rugpjūčio 23 d., o pastaruoju metu ypač susidomėjo įdomybėmis apie kardelius.
Žinoma, žvelgiant iš rinkodaros pusės, atrodo savaime suprantama, jog LRT, inicijuodama kardelių akciją, savo komunikaciją stato ant to paties pamato. Tačiau potencialaus naujo patriotinio simbolio sutapatinimas su savo komunikacine kampanija šią idėją, nori nenori, gerokai subanalina. O kartu priverčia suabejoti.
Pirma, kas šiuo atveju buvo svarbiau – bandymas naujai pažvelgti į istorinį įvykį, pasiūlant vizualiai paprastesnę ir dėl to potencialiai patrauklesnę simboliką, ar siekis sukurti kanalo reklaminę kampaniją? Antra, jei simbolio ypatybėmis laikome atpažįstamumą ir ilgaamžiškumą, kiek tvarus gali būti simbolis, tampantis televizinio sezono ženklu?
Gali pasirodyti, kad simboliais verčiami kardeliai, neužmirštuolės ir visi būsimi floros pasaulio įvaizdžiai tėra pavieniai atvejai, tačiau patriotinė ženklodara pastaruoju metu iš tiesų suvešėjo. Pastebime tai kalbėdami apie savo viešąsias erdves ir čia vykstančias batalijas dėl nacionalinių simbolių ar istorinių asmenybių įpaminklinimo, tačiau pro akis neretai praleidžiame faktą, jog tie patys simboliai iš viešojo gyvenimo jau persikėlė į privačią erdvę.
Kol diskutuojame dėl įgyvendintų ir neįgyvendintų Vyčio skulptūrų, apsidairykime, kiek daug Vyčio simbolikos sutinkame kasdien – nuo lipdukų ant automobilių ir džemperių iki tatuiruočių. Į tokį simbolio perkėlimą asmeninėn erdvėn akivaizdžiai pretenduoja ir kardelis – tai liudija ta pati tatuiruotė, kuri LRT klipe ant merginos rankos pražysta kardeliu, ir LRT pažadas rugpjūčio 19 d. dalinti kardelio ženklelius Vilniaus Katedros aikštėje. Neužmirštuolių ženkleliais Sausio 13-ąją puošiami tiek drabužiai, tiek socialinių tinklų profiliai.
Vieno ar kito simbolio vartosenos išplėtimas nėra jokia blogybė – istorijoje žinome daug atvejų, kai simbolio naudojimas tapo politiniu ar pilietiniu asmens pareiškimu, atminties ženklu. Tačiau šiandien atrodo svarbu atkreipti dėmesį į naują tendenciją – prisimenant ilgaamžius simbolius ir augant naujų simbolių skaičiui, o tuos simbolius iš viešojo lauko vis dažniau primygtinai keliant į asmeninę erdvę, drauge auga ir spaudimas tapti patriotinės ženklodaros dalimi. Savo vertybes, vidinius įsitikinimus, savo rimtį ar džiaugsmą atmintiną dieną vis dažniau siūloma „paženklinti“, o atsispirti šiam siūlymui visuomenėje, susiskaldžiusioje į tautos draugus ir priešus, tampa vis sudėtingiau.
Atrodo, jog visi esame išsiilgę vienybės jausmo, todėl taip įnirtingai ieškome senų ir naujų mus suvienyti galinčių simbolių, net jei pastarieji keleri metai parodė, jog niekas taip neskaldo šios tautos, kaip ginčai dėl simbolių ir simboliais tapusių asmenybių.
Galbūt kardelis paneigs mano skepsį, atlieps jo kūrėjų lūkesčius ir taps nauju ženklu, leisiančiu skirtingoms kartoms pajusti taip trokštamą vienybę. Tačiau kad ir kaip toliau besiklostytų kardelio istorija, minint Baltijos kelio trisdešimtmetį, labiausiai norėtųsi, kad nustotume iš savęs ir kitų reikalauti priverstinio meilės tėvynei ženklinimo – tiek senais ar naujais simboliais, tiek skambiais pareiškimais. Tegul žydi laisvė, tik nebūtinai kardeliais.
