Naujoji kultūros projektų vertinimo tvarka, kuria nesilaikoma pagarbaus atstumo principo, o sprendimų priėmimas sutelktas savivaldybei pavaldžių institucijų atstovų rankose, gali negrįžtamai pakeisti Klaipėdos kultūros panoramą. Ilgametį įdirbį turintys kultūros profesionalai atvirai teigia svarstantys apie pasitraukimą iš uostamiesčio.
Savivaldybė, taip pat ir kultūros skyrių, palieka darbuotojai, o žiniasklaida dalijasi liudijimais, kad vadovybės kurstoma baimė ir įtampa yra nuolatinės čia dirbančiųjų palydovės.
Klaipėdos vicemerė Lina Šukytė-Korsakė, kuri liūdnai pagarsėjo dėl interviu LRT Klasikos kanale, savo asmeninėje feisbuko paskyroje pinigų plovimu netikėtai apkaltino Šeiko šokio teatrą. „Pinigų kraniukas šelpiamiems menininkams užsidarė“, – rašė vicemerė iki susiprasdama (ar paprotinta) ištrinti nepagrįstą pasisakymą.
Šių ir kitų ne mažiau gluminančių įvykių kontekste iš oficialiųjų savivaldybės kanalų vis išgirstame – mero Arvydo Vaitkaus ir kitų vadovų durys visad atviros. Tik ar dar bus, kas norės į jas belstis?
Sukurti ydingą sistemą yra viena. Ir jokie kultūros politikos bei vadybos profesionalai (-ės) nenutylės, kai pristatomoje projektų vertinimo komisijoje tėra vienas žmogus iš nevyriausybinio sektoriaus, vertinant projektus neužtikrinamas specifinių kultūros sričių išmanymas ar atsiranda dėl projektų specifikos sunkiai įgyvendinamų kiekybinių kriterijų.
Vadinkime daiktus savo vardais: tai – iki pašaknų politizuotas kultūros finansavimo modelis.
Nesu naivi ir suprantu, jog ši tvarka atsirado neatsitiktinai. Ji sukonstruota taip, kad savivaldybė galėtų savo žinion perimti miesto kultūros lauką. Vadinkime daiktus savo vardais: tai – iki pašaknų politizuotas kultūros finansavimo modelis.
Tačiau įdomu, kad naujoji Klaipėdos valdžia, regis, nėra linkusi kurti net demokratijos iliuzijos. Vietoje nuoširdaus ar apsimestinio susirūpinimo išsakytais nuogąstavimais, kantraus ar perdėm pozityvaus savosios pozicijos išdėstymo, ji renkasi visai kitokią – priešinančią strategiją.
Panašias retorines priemones esame girdėję ir dalyje kitų savivaldybių, jau pramintų carystėmis. Nauji valdžios darbo principai čia netampa diskusijos objektu, o jų vertė grindžiama ankstesnės – neskaidrios, neprofesionalios, korumpuotos – sistemos ydomis. Profesionalų ir visuomenės pozicija tokiomis aplinkybėmis lieka antrame plane, o kritikuojantieji netrunkami pakrikštyti buvusios valdžios klapčiukais arba nuo pinigų lovio nenorinčiais atsitraukti goduoliais, su kuriais kovoti, žinoma, ir buvo sukurta naujoji tvarka. Iš čia ir skirstymas į grubliauskinius ir savus – tai, kad ankstesnis Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas atėjo iš kultūros lauko ir su juo turėjo artimą ryšį, šitaip formuluojamai perskyrai tik dar labiau padeda.
Bet ar meras ir jo komanda tikrai apskaičiavo visas galimas rizikas?
Galbūt tokia populistinė retorika gali suveikti daliai elektorato – skambūs pažadai apie geresnį ir teisingesnį rytojų skamba maloniai. Bet ar meras ir jo komanda tikrai apskaičiavo visas galimas rizikas?
Ar benorės bendruomenė, pagrįstai abejojanti naujosios sistemos skaidrumu ir nuolat viešai kaltinama bandymu pasipelnyti iš miesto biudžeto, toliau veikti Klaipėdoje? Ar žeminantys pasisakymai („belekas“) ir deminutyvai („figūrėlės“), vartojami kalbant apie kultūros projektus ar meno kūrinius, leis rastis pagarbai tarp valdžios ir bendruomenės? Ar verslo logika („kainos ir naudos santykis”), kuria grindžiami kultūros lauko sprendimai, neatbaidys ne tik esamų, bet ir būsimų kultūros operatorių? Ar miestas, savo prioritetais įvardijantis didžiąsias šventes ir turizmą, atrodys patrauklus kūrėjams, ieškantiems inovatyvesnių, mažiau komerciškų ir pramoginių formų?
Savivaldybės pozicija bumerangu gali atsisukti prieš ją pačią.
Jei Klaipėdos kultūros bendruomenė iš tiesų pradės skirstytis, o tradicijas ir auditoriją turintys projektai bus nutraukti, trumpoje distancijoje valdžia gal ir galės švęsti pergalę, o kultūrinį peizažą formuoti pagal savo suformuluotus principus. Ilgoje – turės milžinišką galvos skausmą. Suaižėjusiam kultūros tinklui atkurti ir bendruomenės pasitikėjimui atstatyti prireiks daug laiko ir žmogiškųjų resursų – stiprios ir turtingos kultūros ekosistemos kūrimas yra ne vienerių metų darbas. Bet smūgis kultūrai, kaip žinia, yra smūgis ir kitiems sektoriams: nuo to kentės švietimas, visuomenės sveikata, verslas ir kitos sritys.
Nekalbant apie tai, kad visa ši situacija jau dabar turėtų būti rimtas pavojaus signalas visai Klaipėdai. Kodėl valdžia, rodydama savo ambicijas ir kūrybiškumą, turėtų apsiriboti tik kultūra?..
O kol kas jau ne pirmą kartą stebime scenarijų, kai savivalda savo veiksmais netiesiogiai meta pirštinę centrinei valdžiai, formuluojančiai kitokias kryptis.
Reaguodamas į susidariusią situaciją, Kultūros ministras Simonas Kairys atvyko susitikti su Klaipėdos kultūros bendruomene, viešojoje erdvėje aiškiai išsakė skepsį dėl Klaipėdos savivaldybės kultūros projektų vertinimo principų – ir tuo sulaukė savivaldybės atstovų pasipiktinimo.
Klausimas, kaip suderinti miesto ir valstybės vizijas, kad jos viena kitai esmingai neprieštarautų, kol kas lieka kyboti ore.
Vis tik ministras pripažino ir tai, kad savivaldos savarankiškumo paminti nesinori. Ir tai suprantama. Klausimas, kaip suderinti miesto ir valstybės vizijas, kad jos viena kitai esmingai neprieštarautų, kol kas lieka kyboti ore. Ir kol bus savivaldybių, siekiančių išbandyti ribas, tol centrinės valdžios institucijoms, šiose situacijose kol kas stokojančioms realių politinių svertų, beliks išbandyti savo autoriteto svorį.
Vienintelis kitas mūsų variantas – tikėtis, kad naujoje carystėje kažkaip įvyks stebuklas ir Klaipėdos valdžia pati susivoks, kad nei savo miestą svarstanti palikti kultūros bendruomenė, nei savivaldybės patalpose ašarojantys darbuotojai nėra sveiko valdymo rezultatas. Gal tuomet perspektyva, kai į tavo neva atviras duris niekas nebenori belstis, pradės nebevilioti.
