Štai kaip atrodo dvejos šiuo metu vykstančios „karštos bulvės“ varžybos.
Medijų rėmimo fondas vs. Kažkas kitas
Kas yra bulvelė? Anglakalbė Lietuvoje rengiama žiniasklaida
Didžioji šio žaidimo intriga – su kuo žaidžia Medijų rėmimo fondas (MRF). Įprastai „karštai bulvei“ reikalingas varžovas, kuriam bandoma permesti atsakomybę. Šiuo atveju, anglų k. leidžiamos kultūrinės žiniasklaidos – internetinio žurnalo „Echo Gone Wrong“ ir žurnalo „Vilnius Review“ – finansavimą. Bet MRF nusprendė rinktis kiek nekonvencinius sprendimus: išmesti bulvelę į orą ir sušukti „čiūr ne mano“.
Kalbėdama LRT Klasikos laidos „Ryto allegro“ eteryje, MRF Tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė sakė, kad tokių leidinių finansavimas turėtų būti ne vien MRF reikalas: galbūt finansavimas galėtų būti sutelktinis, galbūt jis turėtų turėti atskirą programą, galbūt prie tokių leidinių finansavimo turėtų prisidėti Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros institutas.
Galbūt. Tik šiemet, paskelbus konkurso sąlygas, pagal kurias anglakalbiai leidiniai negali pretenduoti į MRF finansavimą, papildomos programos atsiradimas nepaskelbtas, o kitos kultūros finansavimo institucijos žaisti kartu nepakviestos – panašu, kad apie situaciją jos taip pat sužinojo tik iš viešosios erdvės. Apskritai tokios derybos turbūt įmanomos, net jei nevalingai kyla antakis, bandant suprasti, kodėl šių leidinių po savo sparnu negali priglausti naujai įsteigtas MRF, pernai neišdalijęs pusės milijono eurų ir turėjęs skelbti papildomą konkursą. Tačiau suprantant, kaip veikia finansavimo mechanizmai ir kad naujoms programoms rastis, administruoti, finansuoti reikia laiko, minėti leidiniai šiemet iš esmės lieka ant ledo.
Visų pirma, natūraliai kyla klausimas – galbūt naujosios gairės paskelbtos neįvertinus situacijos, nežinojus, jog už borto liks dalis svarbių kultūrinės žiniasklaidos kanalų? Visi daro klaidų, iš klaidų mokomasi. Bet, kaip galima spręsti iš minėtos LRT Klasikos laidos, MRF Taryba su Kultūrinės periodinės žiniasklaidos asociacijos nuogąstavimais buvo supažindinta – į juos tiesiog neatsižvelgė. Vienas pagrindinių skambėjusių argumentų – šios žiniasklaidos priemonės atlieka reprezentacinę funkciją užsienyje, paliekant nuošalyje faktą, kad juose publikuojami ir kritikos tekstai, o tiek „Vilnius Review“, tiek „Echo Gone Wrong“ yra svarbūs šalyje augančiai tarptautinei bendruomenei, kuri gali susipažinti su Lietuvos literatūros ir šiuolaikinio meno tendencijomis. Tačiau įdomu tai, kad jei skirstant finansavimą iš tiesų būtų kliaujamasi reprezentacijos argumentu (esą tokią funkciją atliekantys leidiniai neturėtų būti MRF žinioje), reiktų išbraukti gerą trečdalį paramos gavėjų, kurie užsiima pasidžiaugiamąja-anonsuojamąja kultūrine žurnalistika lietuvių k.
Visgi kilus sujudimui ir dar vienai komunikacinei MRF krizei, situaciją reikėjo kažkaip spręsti. Pasirinkta MRF strategija, vėlgi, netikėta: anglakalbiams „Echo Gone Wrong“ ir „Vilnius Review“ leidiniams paraiškas teikti į tautinių mažumų programą.
Kitaip tariant, „karšta bulvė“ trumpam virto uodegos sukimo čempionatu. O nuolatinės, bulvelei pritinkančios vietos kol kas nerasta.
Lietuvos kultūros taryba vs. Lietuvos kino centras
Kas yra bulvelė? Kino kultūros projektai
Čia susiduriame su visiškai klasikine „karštos bulvės“ versija. Du žaidėjai – Lietuvos kultūros taryba (LKT) ir Lietuvos kino centras (LKC) – mėto dalį kino kultūros (pvz., kino edukacijos) projektų vienas kitam.
LKT argumentuoja, jog kinas, kitaip nei kitos kultūros sritys, turi atskirą, tik sau skirtą finansavimo instituciją, todėl gal ir neturėtų pretenduoti į LKT finansavimą, įskaitant ir horizontalias finansavimo programas. Atrodytų, logiška.
LKC savo ruožtu rodo pirštu į Kino įstatymą, savo finansavimo taisyklių nuostatus bei reglamentus, ir taip pat gūžčioja pečiais – dalis projektų ir veiklų niekaip nepatenka į LKC daržą, o kai kurių programų administravimas LKC dėl pačių programų ir lauko specifikos vargu, ar būtų tvarus žingsnis. Sakytum, irgi logiška.
Šis „karštos bulvės“ žaidimas trunka ilgiau ir įtraukia daugiau lauko dalyvių. Tačiau svarbu, kad žaidimo veiksmas dažniau vyksta už uždarų durų – ir mano žinojimą apie kai kurias peripetijas lemia buvimas Kino kultūros asociacijos nare bei užkulisinės kalbos.
Tai, kad šis klausimas taip ir neišsprogsta į viešąją erdvę ne kaip vienos organizacijos ar projekto problema, o kaip sisteminis kultūros politikos pūlinys, taip pat lemia užsitęsusį institucinį ping-pongą.
Prie to prisideda ir pasirinktos žaidėjų strategijos: LKT aktyvesnė, tai ji vis pabando išmesti iš savųjų barščių kiną (ką bent iš dalies galima suprasti, žinant, kokios bado žaidynės yra LKT finansavimo dalybos), o LKC dažniau užima gynybinę poziciją, kalba apie vienašališkus LKT sprendimus, bet nebūtinai imasi proaktyvių veiksmų, atstovaujant savo lauką. Tokia tarpusavio dinamika užtikrina šio žaidimo daugiasezoniškumą.
Koks jo rezultatas? Bulvelė, bandydama susivokti, kur jai pasidėti, vis girdi burtažodžius „kinas kaip tikslas“ ir „kinas kaip priemonė“, kartais sužino apie naują žaidimo etapą dar vienos diskusijos pavidalu (į kurį ne visada būna pakviečiama) ir per kiekvieną naują finansavimo konkursą laiko špygas, vis bandydama dar bent vienerius metus kažkaip praslysti.
Arbitras
Užsitęsus „karštos bulvės“ žaidimui, belieka viltis, kad atsiras arbitras. Juo veikiausiai turėtų tapti Kultūros ministerija, kuri, bent jau viešojoje erdvėje į šiuos klausimus per daug nesikiša, veikiausiai bandydama kliautis pagarbaus atstumo principu.
Vis dėlto, pradeda atrodyti, kad įsikišimas būtinas, ir dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, reikia, jog kažkas atliktų moderatoriaus funkciją. Panašu, kad skirtingos pusės panašiose situacijose kartais ne tik nesutaria, bet dažnai ir nesusikalba, o sprendimų – dažniausiai laikinų ar tik pratęsiančių buvimą limbe, – pradedama ieškoti jau post factum, bandant spręsti nepatogias situacijas po rezultatų paskelbimo.
Visų antra, svarbu nustatyti aiškias žaidimo taisykles. Kokiomis aplinkybėmis, kada ir kaip galima perbraižyti finansavimo gaires? Kas apie tai turėtų būti informuojamas? Ar turėtų būti pereinamasis laikotarpis? Aiškūs atsakymai į šiuos klausimus svarbūs, kad dalis kultūros lauko dalyvių neliktų pilkojoje zonoje – jau lyg ir nebegalintys pretenduoti į vieną fondą, durų dar neatvėrus kitiems.
O tai – jau išgyvenimo klausimas. Nes „Karšta bulvė“ kultūros politikoje tiek pat nuobodus, kiek ir pavojingas žaidimas.
