Galime trumpai prisiminti į absurdo spektaklį praėjusiais metais panėšėjusius LRT generalinės direktorės/iaus rinkimus. Laimėtoją pavyko išrinkti tik iš trečio karto. Du ankstesni konkursai po slapto LRT Tarybos balsavimo baigėsi lygiosiomis, tiek pat balsų surinkus perrinkimo siekusiai Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei ir komunikacijos specialistui, buvusiam prezidento Gitano Nausėdos komunikacijos vadovui Aisčiui Zabarauskui. Rengiant trečiąjį konkursą, A.Zabarauskas jame nebedalyvavo, o M.Garbačiauskaitė-Budrienė vieno balso persvara laimėjo prieš Vilniaus universiteto docentą, buvusį Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininką Mantą Martišių. Ir vėl slaptu balsavimu.
Daugiau nei pusmetį užsitęsęs procesas, žinoma, galėjo trikdyti pačios LRT vidaus veiklą – nesant galutinio sprendimo, buksuoja ne tik vadovo/ės programos įgyvendinimas, bet ir kiti procesai: natūralu, kad nestabili situacija gali neskatinti nei darbintis į organizaciją, nei pristatyti naujas iniciatyvas.
Šio proceso metu dalis Tarybos narių teigė susidūrę su politinių jėgų spaudimu – „skambučiais, pasiteiravimais, užuominomis“. Tiesa, politinės jėgos taip ir liko neįvardytos, dėl galimai patirto spaudimo su juo susidūrę Tarybos nariai į valstybės institucijas nesikreipė, viešojoje erdvėje pasirodžiusios insinuacijos politikų, regis, taip pat per daug nedomino. Tad tyrimas nebuvo atliktas. Kaip kad nebuvo nei patvirtintos, nei paneigtos kalbos apie reikšmingą vienos į Tarybą narius delegavusios organizacijos įtaką bei užkulisinius susitarimus.
Beveik tuo pat metu, kai nors ir ne dramatiškai, bet vis dėlto pasikeitęs Lietuvos reitingas Žiniasklaidos laisvės indekse privertė atidžiau pažvelgti į žiniasklaidos realijas šalyje, pradėta aktyviai diskutuoti ir apie LRT įstatymo pataisas. Kai kurie pasigirdę siūlymai atrodo kaip potencialus žingsnis pirmyn. O kai kurie, jei būtų įgyvendinti, tikėtina, grėstų dar ryškesniu smuktelėjimu žemyn.
Bene didžiausia praėjusių metų rinkimuose išryškėjusi problema – lyginis Tarybos narių skaičius, lėmęs, kad balsai tarp dviejų kandidatų pasiskirstė lygiomis dalimis. Šį klausimą spręsti svarbu, tačiau vienas Seimo narės Editos Rudelienės siūlymų atrodė mažų mažiausiai pro šalį.
Ji iškėlė idėją dar labiau didinti Seimo deleguojamų narių skaičių – nuo 4-ių iki 5-ių. Įgyvendintus šį siūlymą, Seimas taptų daugiausia atstovų deleguojančia institucija, o disproporcija tarp politinių institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovų Taryboje tik labiau padidėtų: šiuo metu be 4-ių Seimo ir 4-ių Prezidento skiriamų Tarybos narių, po vieną narį deleguoja Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija.
Seimo Kultūros komitete buvo atkreiptas dėmesys ir į Europos transliuotojų sąjungos rekomendaciją, jog žiniasklaidos kanalų valdymo organuose turėtų būti ne daugiau nei trečdalis politikų deleguotų narių – vadinasi, politinį atstovavimą LRT Taryboje jau dabar derėtų ne didinti, o mažinti.
E.Rudelienės siūlymas buvo atmestas. Tuo būtų galima ir baigti, tačiau tokie net ir nerezultatyvūs politikų bandymai didinti savo įtaką žiniasklaidai neturėtų būti praleisti pro pirštus. Simptomiška, kai iš visų įmanomų kelių spręsti balsų pasidalijimo po lygiai klausimą, iš Seimo ataidi į susirūpinimo dėl žiniasklaidos popierėlį įvyniotas, bet visų pirma patiems politikams parankus sprendimas. Šios iniciatyvos palaikytojai, beje, teigė nemanantys, jog taip būtų auginama politinė įtaka. Ir tai – arba beprotiškai naivu, arba taip pat simptomiška.
Tačiau kol kas vis tik sukama kitu keliu. O bandant ieškoti sprendimo, siūlymų netrūko: nuo idėjos balsams pasiskirsčius po lygiai lemiamą žodį skirti Tarybos pirmininkui, iki Kultūros komiteto palaikytos idėjos rengti atvirą balsavimą.
Nors šiuo metu, balsuodami dėl generalinio direktoriaus/ės, Tarybos nariai balsuoti gali arba slaptai, arba atvirai, visi pastarieji rinkimai vyko slapta. Dalis Tarybos narių tikina, kad būtent slaptas balsavimas užtikrina sąžiningumo ir nepriklausomumo principų laikymąsi. Tiesa, tokia pozicija kelia pagrįstų abejonių. Juk būtent atvirumas prieš visuomenę galėtų padėti skaidrinti procesus, skatinti atsakomybę ir veikti kaip užkulisinių susitarimų užkardymo priemonė?..
Į procesų skaidrinimą nukreiptas dar vienas registruotas įstatymo pakeitimo siūlymas: Eugenijus Gentvilas siūlo įpareigoti institucijas skelbti tvarką, kaip skiriami jų deleguojami LRT Tarybos nariai, ir savo internetinėse svetainėse iš anksto viešinti informaciją apie kandidatus.
Tokia iniciatyva jau seniai reikalinga, nes šiuo metu procedūra daugiau mažiau aiški tik Seime – kandidatai gali būti skiriami nuo skirtingų partijų, yra svarstomi Kultūros komitete, tvirtinami Seime. Tačiau sužinoti, kokiais kriterijais remiantis ir kokia procedūra vadovaujantis savo kandidatą skiria, pvz., Vyskupų konferencija, kaip galite nutuokti, yra ne paprastų pasauliečių galioje.
Ir nėra svaresnio įrodymo apie šio pokyčio būtinybę, nei tą pačią gegužę įvykęs G.Nausėdos sprendimas skirti LRT Tarybos narius. Prezidentas pratęsė dviejų Tarybos narių kadenciją – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Mindaugas Jurkynas ir rašytoja Renata Šerelytė-Mendeikienė Taryboje darbuosis dar šešerius metus. Buvo paskirti ir du nauji Tarybos nariai: VDU profesorius Giedrius Jucevičius ir Vilniaus dailės akademijos tarybos narė, advokatė Rėda Brandišauskienė.
Paskirtieji nariai gali sudaryti įspūdį, jog yra G.Nausėdos aplinkos žmonės. Prie 2019-ųjų prezidentinės G.Nausėdos kampanijos prisidėjo Mindaugas Jurkynas, o, kaip skelbia LRT, paramą G.Nausėdai anuomet viešai išreiškė ir G.Jucevičius. 2019 m. rinkiminėje kampanijoje dalyvavo režisierius Petras Mendeika, R.Šerelytės-Mendeikienės sutuoktinis. Jis už G.Nausėdos nugaros sėdėjo ir per šiemet vykusius debatus. Brandišauskienės ryšiai, atrodytų, dar tampresni: ji buvo prezidento patarėja vidaus politikos klausimais ir atstovė Seime.
Prezidentūra, lemianti net trečdalį LRT Tarybos sudėties, savųjų atrankos principų taip pat neskelbia, o ir jos sprendimai viešojoje erdvėje nesukelia tiek raibulių, kiek galėtų. Prieš pat pirmąjį Prezidento rinkimų turą paskelbta žinia buvo sutikta netikėtai tyliai. Ne tik be žurnalistų klausimų – dažnai šiai naujienai, kaip ir anksčiau aptartoms įstatymo pataisoms, nemažoje dalyje žiniasklaidos priemonių apskritai nebuvo skirta dėmesio.
Suprantu, kad laikas prastas – yra gerokai didesnių, sultingesnių, daugiau visuomenės dėmesio sulaukiančių politinių naujienų. Suprantu, kad žiniasklaida tarpusavyje konkuruoja, taip pat ir su nacionaliniu transliuotoju. Bet vieną kartą nespėjus, antrą pražiūrėjus, trečią, žiū, jau gali būti ir vėloka.
Nes kol vieni politikai iš tiesų bando tvarkyti žiniasklaidos politikos kazusus, visada gali atsirasti tų, kurie žiniasklaidoje nori pasitvarkyti kaip savame darže. Todėl svarbu neprarasti budrumo ir kolegiškumo. Bent šiame reitinge savo pozicijas pagerinkime.
