Net palikus nuošalyje garsiai nuskambėjusius ministro teiginius apie rusų kultūrą ir jo reakciją į pelnytą kritiką, sąrašas netrumpas. Jame:
- kultūra, apibrėžiama (vis dar!) per tai, kad yra ne dievo sukurta natūra;
- nacionalinės įstaigos kaip metodinio vadovavimo flagmanai;
- „anglėjimas“, kurio opiausias pavyzdys, panašu, yra televizijos laida „Mano balsas“ (ar vis tik „Lietuvos balsas“? ir pala, ar juokelis, kad anksčiau „rusenome“, o dabar „anglėjame“ tikrai persikėlė į ministro retoriką?);
- imigrantai, kurie turėtų atitikti „mūsų gyvenimo standartus“ ir tikėjimą;
- menininkai-genijai-svajotojai, iš kurių negalima reikalauti nei atitinkamo politinių ir socialinių reiškinių supratimo, nei (kartais) atsakomybės;
- Vokietijos brigada, kuriai reikia parodyti, kad į Lietuvą važiuos „ne kaip į tremtį“;
ir kt.
Tokiame margumyne pro ausis gali prasprūsti ministro aiškiai suformuluota politinė ambicija – siekis Lietuvos kultūrą paversti minkštąja galia. Komplikuotas teiginys, į kurį pravartu pažvelgti atidžiau.
Visų pirma, neapleidžia jausmas, kad ministras minkštąją galią supranta daugiau mažiau kaip vienpusį eismą – tai, kas gali kurstyti mūsų pilietiškumą (vidinė mūsų minkštoji galia), bet nebūtinai turi įrankių tą pilietiškumą sutrupinti (išorinė, kitų naudojama minkštoji galia).
Po garsiojo interviu, sulaukęs nepritarimo dėl savo pasisakymų rusų kultūros atžvilgiu, ministras skubėjo gintis. Esą jis niekur niekada nesakė, kad kultūrą reikia atskirti nuo politikos, o šis teiginys „Eltos“ žurnalistės buvo „sufantazuotas“ – nors jau viename ankstesnių interviu „Respublikai“ Š.Birutis teigė, jog kūrybą reikia atskirti nuo politikos, o ir minėtasis menininkų kaip politiką vargu ar galinčių suprasti svajotojų apibūdinimas, kaip bežiūrėsi, toliau stiprina ministro formuluojamą skirtį tarp meno ir politikos sferų.
Š.Birutis taip pat teigė, kad turime atsiriboti nuo šiandieninės Rusijos ir „netgi užkardyti Rusijos kultūros patekimą tiek pas mus, tiek į Europą, <...> nes tai yra minkštoji galia, kurią jie naudoja labai stipriai nuo 2008-ųjų metų, kada sukūrė savo naratyvą russkij mir“. Tačiau tam pačiam naratyvui išnaudojamų, „didžios rusų kultūros“ atstovų kūrybai šie kriterijai, ministro akimis, jau nebegalioja. Jis teigia, jog klausantis Čaikovskio nepasidaro labiau prokremliškas: „Manęs nepaveikia, aš norėčiau, kad visų taip nepaveiktų, kad mes būtumėm atsparūs <...>“.
Klausytis ar nesiklausyti Čaikovskio šiandien yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas, dėl to mes ir gyvename demokratinėje valstybėje. Tačiau selektyvus vertinimas, kas yra minkštoji galia, kokiais principais ir ką ji veikia, gali būti pavojingas. Ypač viešojoje erdvėje, ypač kai užimi svarbų politinį postą. Ir to ministras, panašu, neįvertina.
Sušvelnėjusi jo retorika rusų kultūros, o taip ir rusų klasikų atžvilgiu, sėkmingai panaudojama tai pačiai Rusijos minkštajai galiai, o gal net pačiai vulgariausiai propagandai stiprinti. Kaip tuomet čia išeina su tuo vis linksniuojamu atsparumu?..
Stebint minkštosios galios termino viražus ministro kalbose, pagrįstai gali kilti dar vienas klausimas: kodėl šiandien Lietuvos kultūrai keliamas tikslas visų pirma būti ne įvairialype ir pliuralistiška, bet aptarnauti politinius tikslus, t. y. būti minkštąja galia?
Kultūros ir gynybos sugretinimas, iš socialdemokratų partijos rinkiminės programos persikėlęs į Vyriausybės programą, o iš jos ir į ministro retoriką, iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįstas. Juk svarbu ir kova su dezinformacija, ir kultūros vertybių apsauga, ir medijų raštingumo stiprinimas.
Tačiau Š.Birutis, vis siūlydamas plėsti kultūros sąvoką ir neapsiriboti tik meno lauku, patį meno lauką palieka nemenkoje kebeknėje.
Jei ministro kultūrai formuluojama ambicija yra „pasididžiavimas savo valstybe“ ir pilietiškumo stiprinimas, o Vyriausybė į savo programą įsirašo istorinių naratyvų sklaidą, kokia ateitis laukia politinio meno, kuris tiek valstybę, tiek jos kuriamą istorinį pasakojimą gali ir kritikuoti? Kokį politikos ir meno bendruomenės santykį kuria jai aiškiai formuluojamas politinis siekinys, kartu abejojant lauko galimybėmis pačią politiką reflektuoti? Kaip į šį peizažą įsipaišo padidintas ministro dėmesys lietuvių k. ir jos kontrolei?
Kuo toliau, tuo sunkiau suprasti, kas yra minkštoji galia pagal Š.Birutį. Norisi tikėti, kad nurimus pirmosios savaitės komunikacinėms audroms bus galima šį klausimą su ministru išskleisti plačiau – aptariant, nuo ko ir kaip iš tiesų turėtume saugotis, ir kaip besiginant netapti tuo, nuo kurio ir kitiems gali tekti gintis.
