Monika Gimbutaitė. „Rusai kare“ ir rusai kine

Kada pradėjau jausti gėdą dėl tarptautinės kino industrijos hipokritiškumo karo prieš Ukrainą akivaizdoje?
Monika Gimbutaitė
Monika Gimbutaitė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Pirmą kartą šis jausmas sukirbėjo kino festivalyje Vienoje, praėjus vos keliems mėnesiams nuo plataus masto invazijos pradžios. Festivalyje buvo pristatyta Ukrainos trumpametražių filmų programa, oficialioje komunikacijoje pabrėžtas solidarumas su Ukraina, taip pat teigta, jog nors repertuare ir rodomi keturi rusų filmai, jie buvo sukurti be valstybinio finansavimo. Tačiau tuo pat metu oficialioje programoje buvo parodytas italų kūrėjo filmas, netiesiogiai parodijavęs NATO ir, kliaujantis rusiškai erdvei parankiu naratyvu, kritikavęs jos „ekspansiją“.

Po peržiūros buvau apstulbusi. Šią būseną dar labiau sustiprino po seanso vykęs pokalbis su režisieriumi: pasikeitusi geopolitinė situacija, panašu, nė kiek nepakeitė jo pozicijos, į bendrą kokteilį autorius šliūkštelėjo dar daugiau nepasitikėjimo viešojoje erdvėje esą mums skiepijamomis tiesiomis, o festivalio atstovė mandagiai linksėjo, neužduodama nė vieno kritinio klausimo.

Likau nesuprasta: ar kėsinuosi į kūrybinę laisvę ir noriu užsiimti cenzūra?..

Vis dar gailiuosi, kad sėdėdama salėje nesureagavau – apmaudas sumišęs su pykčiu trumpam išjungė gebėjimą korektiškai artikuliuoti mintis (dabar galvoju, kad šiknon tą korektiškumą tokiose situacijose). Tačiau pirminei emocijų bangai atslūgus neformaliuose pokalbiuose pabandžiau iškelti klausimą apie šio filmo įtraukimą į programą bei jo pristatymą. Likau nesuprasta: ar kėsinuosi į kūrybinę laisvę ir noriu užsiimti cenzūra?..

Argumentai apie jautrumą kontekstui, vertybinės pozicijos užėmimą, kritinį turinio (o ne tik oficialių finansavimo šaltinių) vertinimą vėliau dar ne kartą atsimuš į sieną. Deja, tam buvo daug progų.

Šiurpau nuo kolegų pasakojimų apie socialiniuose tinkluose palaikymą Ukrainai reiškiančius pardavimo agentus, kurie nenutraukė ryšių su rusų platintojas, ir dar kraipė galvas, sužinoję apie sprendimą Lietuvoje nerodyti Hayao Miyazakio filmo „Berniukas ir garnys“ dėl galimų platintojo ryšių su Rusija.

Ką jau ir kalbėti apie pačios kino industrijos ilgus metus formuotą Europos žemėlapį, kuriame Baltijos šalys prijungtos prie Rusijos – t. y., filmų teisės parduodamos visam dirbtinai sukonstruotam posovietiniam „regionui“. Tai, žinoma, paranku rusų platintojams, taip pat ir tiems, kurie į festivalius vyksta su lagaminėliais, pilnais casho – pastarąja detale, primenančia senstelėjusį veiksmo filmą, pati sunkiai patikėčiau, jei neturėčiau net kelių man apie tai pasakojusių šaltinių.

O tada pasiekė žinios iš šiųmetinių Kanų. Į konkursinę programą jau ne pirmą kartą po plataus masto karo pradžios buvo įtrauktas rusų režisieriaus Kirillo Serebrennikovo filmas, šįkart – apie Eduardą Limonovą. Jei bandyčiau išsireikšti rezervuotai, abi figūros karo prieš Ukrainą kontekste dėl savo politinių pasisakymų bei veiksmų atrodo kontroversiškai. Bet korektiškumą numetus į šalį, festivalio sprendimas įtraukti prieš sankcijas Romanui Abramovičiui pasisakiusio režisieriaus filmą, pasakojantį apie Krymo aneksiją palaikiusį, imperialistines fantazijas atvirai reiškusį nacionalbolševikų partijos lyderį, šiandienos kontekste yra tiesiog neadekvatus ir nepateisinamas jokia mentaline ekvilibristika.

Lietuvos kultūrinėje erdvėje nuskambėjo ir nuostaba dėl apdovanojimų. Kanų žiuri, vadovaujama Gretos Gerwig, geriausiu pripažino Seano Bakerio „Anorą“ – filmą apie sekso darbuotojos ir rusų oligarchų sūnaus santykius, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų atliko Markas Eidelšteinas, visai neseniai suvaidinęs propagandiniame rusų filme apie Antrąjį pasaulinį karą. Toks sprendimas, nuošalyje paliekant paties filmo meninę vertę, visai pagrįstai gali pasirodyti nejautrus, neįvertinantis tiek konteksto, tiek „Auksinės palmės šakelės“ svorio, vėliau formuojant rusiškojo pasaulio naratyvus.

Visai nestebina, kad toks verdiktas buvo priimtas žiuri, kurioje nebuvo nė vieno žmogaus iš Rytų Europos. Kaip, beje, jau nebestebina ir tai, kad Kanuose viešėjusių kolegų iš mūsų regiono paklausus: „ar kam nors be jūsų visa tai atrodo problematiška, ar kas nors jus girdi?“, atsakymai daugiau mažiau sutilpo į lentynėlę „baik tu“.

Tokios reakcijos sulaukiau ir parašius kolegei dėl dokumentinio filmo „Rusai kare“, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Kanados ir Prancūzijos bendros gamybos filmo režisierė Anastasija Trofimova teigė, jog tai antikarinis filmas, siekiantis parodyti kitą karo pusę, nei rodoma Vakarų žiniasklaidoje. Filmuodama ji taip pat tvirtino nemačiusi rusų kareivių vykdant karo nusikaltimus, o pati liko nustebinta to, kokie paprasti jie vyrukai.

Ir taip, šių viešai išsakytų teiginių pakanka, kad susidarytum nuomonę apie tikrąsias filmo kūrėjų intencijas, nors kūrybinė komanda ir teigia, jog filmą kritikuoti turėtų tik jį matę žiūrovai. Bėda ta, kad nežinau, kas po šių pasisakymų prisiverstų jį žiūrėti.

Kita „Rusų kare“ stotelė turėjo būti Toronto kino festivalis. Kilo protestų banga. Filmas galiausiai buvo atšauktas sulaukus pranešimų apie galimą pavojų ir siekiant užtikrinti svečių, darbuotojų bei savanorių saugumą.

Kažkodėl nėra siekio priešintis propagandai, kurios maskuote tampa skirtingos kultūros formos, ir neprisidėti prie Rusijos minkštosios galios sklaidos.

Ir vis dėlto, festivalis pabrėžė, jog savo pozicijos ir toliau nekeičia. Sprendimas įtraukti filmą į programą, jų teigimu, nebuvo neteisingas, nes Rusijos valdžios struktūros esą ne tik nedalyvavo filmo kūrime, bet apie jį net nežinojo (nekomentuosiu, kiek tai įmanoma filmavimo grupei septynis mėnesius praleidus fronte...), o festivalio kaip kultūrinės institucijos siekis yra užtikrinti kūrėjų laisvę ir priešintis cenzūrai.

Kažkodėl nėra siekio priešintis propagandai, kurios maskuote tampa skirtingos kultūros formos, ir neprisidėti prie Rusijos minkštosios galios sklaidos. Atsiriboti nuo bandymo suprasti karo nusikaltėlius ir parodyti jų „žmogišką veidą“ tuo metu, kai jie vykdo karo nusikaltimus. Pasirinkti pusę, nes mandagus linksėjimas abiem kryptim šiandien begėdiškai iškraipo tikrovę.

Ir šių principų šiandien pritrūksta ne vienam didžiajam kino žaidėjui.

Aš ilgai laikiausi įsikabinusi naivaus tikėjimo, jog kultūros laukas yra jautresnis, kilnesnis, empatiškesnis. Nesu tikra, ką laikiau atskaitos tašku ir kuo matavau gerus ketinimus: galbūt individualia kūrėjų, kuratorių, vadybinink(i)ų pastanga? Jos buvo ir yra, ji be galo svarbi, prieš ją lenkiu galvą.

Bet šiame lauke ir daug selektyvaus jautrumo, politinio naivumo, istorinio neraštingumo. O kartais ir gerokai per daug cinizmo.

Norėčiau parašyti optimistiškesnį finalą. Kažką apie tai, jog reiktų dar daugiau kalbėti, rašyti, diskutuoti, nepasiduoti rezignacijai susidūrus su skirtingus veidus kultūrinėje erdvėje įgaunančiu abejingumu Ukrainos skausmui. Bet pati vilties turiu vis mažiau.

Tada, Vienoje, pirmą kartą sulaukus pasipiktinimo, jog noriu „riboti kūrėjų laisvę“, galvojau, jog mūsų nesusikalbėjimas kyla iš šoko, iš nesuvokimo, jog gyvename pasikeitusioje realybėje. Maniau, praeis kiek laiko ir žmonės – ypač išsilavinę, kultūros lauke dirbantys, – atsitokės.

Tačiau eina jau treti plataus masto karo metai, ir kai kurių nepažadino nei Buča, nei Mariupolis, nei Charkivas. O mano galvoje vis įkyriau apsigyvena mintis: mūsų negirdi ne todėl, kad kalbam nepakankamai garsiai ar raiškiai, mūsų negirdi, nes paprasčiausiai nenori girdėti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis