Šis Monikos Kalinauskaitės tekstas buvo skaitomas birželio 1-ąją pirmųjų Meno kritikos apdovanojimų ceremonijos vakarą. Su autores sutikimu jį publikuojame 15min.
Man rodos, tą pasirinkimą padariau dar normaliai nesubrendusi, užgriuvusi storus prancūzų tapybos katalogus, pirštu vedžiodama nepažįstamų portretų linijas. Arba kai pirmąkart nusileidau idėjų oro uoste, kur sužinojau, kaip atrodo nuogas vyras ir elektros kėdė. Jau tada kažkas pradėjo mane traukti link mūsų bendros vietos, tos vietos, kurią parašėme, sukalbėjome ir šiandien užimame drauge. Pabandysiu garsiai išsakyti viską, ką galvojau mums ir apie mus, iškart perspėdama, kad ties pabaiga šie skiemenys gali pradėti veikti bet ką.
Prieš šiuos apdovanojimus kartu su menininke Laura Kaminskaite bandėme sukurti anekdotą – ką gali veikti krūva meno kritikų uždarame juodame kambaryje?
Nuo pirmo susidūrimo su mirtimi ir geismu praėjo nemažai laiko, ir mano žodžiai išsivaikščiojo visur po truputį. Bet skaitymas vis tiek yra vienas iš intymiausių santykių, kuriuos esu užmezgusi. Prieš šiuos apdovanojimus kartu su menininke Laura Kaminskaite bandėme sukurti anekdotą – ką gali veikti krūva meno kritikų uždarame juodame kambaryje? Gašliausias atsakymas visgi buvo „žiūrėti į lubas“, nes tikrai nežinia, ką mes, tokie, kokie esame, galime jose pamatyti. Apdovanoti vieniems kitus – tikrai intymi ir įtempta proga. Tiems, su kuriais jau esame artimi, tai yra naujas santykio skyrius, gilinantis ir meilės, ir skausmo rezervus. Tiems, su kuriais seniai arba niekada nejautėme ryšio, tai yra proga pabūti drauge po plonais rūbais, atskleidžiančiais ne mūsų skirtumus, o nejaukią bendrystę. Kažką užrašę, tampame priklausomi vieni nuo kitų dar ilgai po to, kai paliekame šią būties pusę. Kiek žinau, šeimos ar bent jau genai, veikia kažkaip panašiai.
Pradėdama šį tekstą daugiausia konsultavausi su kaulu. Radau jį viename Šiaurės miške ir iškart pajutau prisirišimą. Kol įsijautę bendraminčiai aplinkui daužė molio gabalus, marinavo pienes ir vaikė vištas nuo savo drobių, aš sėdėjau po vaismedžiu su kaulu vienoje rankoje ir rašikliu kitoje, bandydama išgirsti, ką transliuoja ši nebereikalinga galūnė. Man labai reikėjo negyvo daikto, nes beveik dešimt metų rašiau gedėdama. Iš pradžių tai buvo ūmu ir sąmoninga, vėliau tiesiog įpratau, ir tik tai, apie ką rašiau, dar galėjo man atspindėti pasaulio šviesą. Šiuo metu gyvenu per daug nepūliuodama ir dažnai rašau taip, kaip šoku. Bet kai prireikia kažko brangaus, kartais dar atsigręžiu į numirėlius. Jų reakcija nėra man labai aktuali, bet kažkodėl neabejoju, kad į tuos, kurie rūpi, jie taip pat atsisuka švelniai, gal net užeina į sapną, aplanko skulptūrose ar tiesiog pasimaišo po kojomis miške.
Mane pasiveja visos žmogaus kūryboje nuasmenintos akys, krūtys ir šlaunys, pasiveja visi, atrajojantys mūsų perlus ir priekaištaujantys, kad jiems trūksta blizgesio.
Kalbėdama su kaulu prisiminiau, kokia artima jaučiuosi mėsai. Valgau ją godžiai ir be sąžinės graužaties, įsivaizduoju, kad mes šnekamės dantimis, jaučiu seserystę su višta krosnyje, su dūstančia žuvimi. Jei nerašyčiau, galėčiau būti dešrelė, bet dabar mano mintys prisegtos prie manęs kaip perspėjimas: sorry, kvėpuoju, neimk. Jis neatbaido erkių, bet kai kuriems grobuonims pasidarau neskani. Kartais atsikeliu tikėdama, kad nebesu valgoma, ir tada mane pasiveja žinios ir įstatymai. Mane pasiveja visos žmogaus kūryboje nuasmenintos akys, krūtys ir šlaunys, pasiveja visi, atrajojantys mūsų perlus ir priekaištaujantys, kad jiems trūksta blizgesio. Keista, nes esu sutikusi nedaug sesių – tiek žuvų, tiek rašytojų tarpe – kurios netviskėtų iš vidaus. Norėčiau, kad šiuo tviskesiu tikėtume labiau nei tais, kurie laiko mus pertekline pasiūla.
Kaulas virškina mano žodžius ir galiausiai sako: gerai rašantieji ateina iš žiauriosios pasaulio dalies. Ji driekiasi per mus, nuolat keisdama savo kontūrus. Joje pagyvenę, išmokstame susikurti tylą ten, kur pasaulis klykia – nesvarbu, ar tai būtų žydinčių kaštonų spiegimas, ar kraugeriškų naujienų rauda. Išmokstame švelnumo ir saldumo, kad mūsų jautriausieji ir trapiausieji – kad ir kas jie tuo metu būtų – galėtų gyventi su savo žaidimais ir dainomis, su truputį geresniais įpročiais, su motyvacija kažką tęsti. Išmanome visus kankinimo būdus, leidžiančius nė pirštu neužgauti skaudžiausių vietų. Gera kritika yra ne stebuklas, o tiesiog geras darbas, reikalaujantis prireikus išlupti žodžius, kad ir iš savo kaulų – nes jie suteikia galimybę kažkam toliau kurti dalykus, kuriuos mylime drauge.
Meilė, tačiau, neįpareigoja nei daiktų, nei žmonių mėgti. Yra buvę epizodų, kai skaitydama norėjau sugraužti jūsų batus ir išsukti durų rankenas. Nenustebčiau ir nekaltinčiau, jei norėtumėte man padaryti kažką panašaus. Aš buvau ir esu labai išsigandusi. Įžengusi į pasaulį dalykų, kuriuos mylime drauge, tapau atsakinga už jų išlikimą. Pabudau su nauja sąžine, leidžiančia jiems toliau kalbėti per mus. Šitas siaubas niekada nepraėjo ir vertė priimti įvairius keistus sprendimus, suerzinti kai kuriuos žmones, nebetikėti tam tikromis sąvokomis ir kitais būdais komplikuoti gyvenimą, kuris galėjo ramiai prabėgti artikuliuojant save paprasčiau (pavyzdžiui, kaip dešrelę). Žodžiai labiausiai vertė mane keistis, ypač – kai ateidavo patys. Iki šiol netikiu, kad aš kažką sugalvojau – bet galiu patikėti, kad gal pametė Neringa, Agnė, Monika, Alfonsas, Laima ir kiti žmonės, iš kurių galėjau skolintis tai, ką trūko pasakyti. Noriu šiandien jums viešai prisipažinti visuose jausmuose iškart. Visgi turime retą progą – pabūti juose susireikšminę.
Vis dar tikiu, kad būtent tai ir esame – veidrodžių vikšras žodžių miške.
Ties jausmais kaulą teko palikti, bet aš dar nesijaučiau saugi. Kviečiausi į save mylimos ir, deja, nebepažintos menininkės Chiaros Fumai dvasią. Labai tikėjausi, kad reikiamą akimirką ji pasiims mano kūną ir kažką prasmingai parėks, kaip buvo įpratusi daryti. Deja, įvyko kaip kitai ją kvietusiai menininkei Paulinai Olowskai, ir aš likau viena priešais veidrodį, atkakliai sakantį man „tu“. Leisdama savo pirmą tekstų rinktinę, rašiau apie eilę veidrodžių kaip tunelį, atsiveriantį mums susitinkant ir laikantis drauge. Vis dar tikiu, kad būtent tai ir esame – veidrodžių vikšras žodžių miške. Tikiu, kad jeigu būna kokia dievybė, tai tik šio vikšro gale. Ji turbūt pavargus labiau nei Babilono valdovė ir vis dar iki galo nesupranta, kaip elgtis su savais tvariniais. Kartais ji braukia nuo savęs plaukų sruogą, nervingai, užsimiršusi, tarsi jausdama pareigą amžinai kažką taisyti – jei ne pasaulyje, tai bent savyje. Valingai ar ne, mes, susidauždamos žodžiais, turbūt tęsiame ne tik jos darbą, bet ir minčių vagą, kuri, įsivaizduoju, yra kažkokia tokia:
Žodis žodis traška kūnas, kažkas daužosi, širdis staiga per toli. Bandau, galiu, žodis, rytas; batai ratai poezija, nes aš būtent taip pasakiau. Paimk ką kalbu ir padaryk daug manęs, kad galėčiau būti kilpos ar danties formos – per amžius labas, tiktai tau mano bedugnė. Gyvenimas visas galėtų būti vien žodžiai ir katės, dalykai, kurie patys riečiasi aplink mus, patys liečiasi, kai nematome; susitinkame tik pasitikėdami jų valia. Čia toks intensyvus verbalinis reikalas, dabar jį teks spjauti lauk su kraujais; tai euforija kažkur vardų užkampyje, tai kaifas kažkur ties pabaigta pavarde; o nuo visokių fundamentų man save pačią norisi nulaižyt. Kas tu, kad kerojiesi, gėlė ar nelaimė? Ar užgavau nervą, ar lauksi kažkur sakiny? Su kiekviena diena tu vis giliau į mane sulendi ir man dabar taip baisu ten kažkur prie gerklės; man baisu ten kažkur paraštėj, kur baigiasi žodžių šokiai. Labai laukiu, kol apsikeisime paprastom frazėm ir dar ilgai neišdrebėsime visko, ką drauge mylime, ir net tam vienam skyriuj, kur lieku švelni kaip lapas, aš paridensiu tau tą kaulą prie kojų, kad nebūtum vienas savo žodžių miške.
Ačiū.
