Šis apdovanojimas jai suteiktas už sėkmingą debiutą.
– Šis apdovanojimas – vienas svariausių aktoriaus pripažinimų. Kaip jį priemėte?
– Šio apdovanojim reikšmę jausiu visada, kol kas ispūdžiai dar šviežūs, nesusigulėję. Tai visada liks gražiu mano biografijos aspektu, bet nuo kasdienybės nepabėgsi: dirbu tuos pačius darbus kaip ir anksčiau, turiu tas pačias pareigas ir atsakomybes.
– Ar dar yra tokių apdovanojimų, kurį prilygintumėte šiam?
– Už vaidmenį tame pačiame spektaklyje buvau įvertinta tris kartus: Varėnoje, Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalyje, Rokiškio teatrų festivalyje ir per „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremoniją. Labai svarbus man buvo Varėnoje gautas apdovanojimas, nes jis apskritai buvo pirmasis mano gyvenime.
Rokiškio festivalis pasižymi šilta atmosfera, todėl gera būti įvertintai ir ten. Ne veltui apdovanojimo paimti skriejau automobiliu per visą Lietuvą. O „Auksinis scenos kryžius“ – labai svarbus, nes tai įvertinimas jau visos šalies mastu.
Nuo pat pradžių į savo vaidmenį žiūrėjau itin atsakingai. Marijos personažas – ne paprastas. Ir ši pjesė – labai stipri, ir pats režisierius – Jonas Vaitkus – yra ypatinga asmenybė, todėl puikiai suvokiau, kad reikės atiduoti tiek savęs, kiek pajėgsiu. Vos tik parašyta pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ pelnė apdovanojimą, bet kelio iki scenos ieškojo ilgai. Man didelė garbė būti pirmajai sukūrus Marijos vaidmenį.
– Šį sezoną filmuojatės ir televizijos seriale „Jausmų miestas“. Tai jūsų svajonė ar tiesiog pabandymas?
– Vaidinti seriale man įdomi praktika, netrukus nufilmuosime paskutines serijas. Apskritai man patraukli įvairi veikla. Gal kada nors atsiras proga save išbandyti ir kine. Darbas televizijoje ir teatre gerokai skiriasi. Teatre – viskas gyva, veiksmas vyksta čia ir dabar, tad tarsi jauti pulsavimą.
– Klaipėdos dramos teatras – vis dar be savo namų. Puikiai suprantama sunki teatro darbuotojų dalia. Ar jums, jauniems aktoriams, nekilo noras pakelti sparnus?
– Jaunam aktoriui, manau, ypač svarbu turėti vaidmenų ir veiklos, augti ir tobulėti. Tam reikalinga atitinkama erdvė. Mano nuomone, ši erdvė nėra pastatas, o gera dramaturgija, stiprūs režisieriai, kolegos, iš kurių pavyzdžio galima mokytis. Būtų puiku, jei teatras turėtų savo namus, gal tai pritrauktų įvairesnių kūrybinių pajėgų. Bet aktorystė – ne ta vieta, kur gali dejuoti. Tai sunki profesija ir lengva čia nebūna.
– Atrodo, šiuo metu darbo jums netrūksta. Ar nesinori atokvėpio?
– Turėti veiklos man patinka. Darbas – erdvė, kur realizuoju save. Aktoriui svarbu būti užimtam ir palaikyti darbinę formą.
– Ką „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė mėgsta veikti laisvalaikiu, jei jo dar lieka?
– Šiuo metu laisvalaikio beveik neturiu. Kai jo atsiranda – renkuosi pasyvų poilsį. Dažniausiai tas laikas skirtas atsipūsti po praėjusių darbų ir susikaupti naujiems. Orams ėmus šilti, vis labiau norisi leisti laiką kieme. Vasaros atostogų metu man nėra nieko smagiau už šiltą smėlį, saulę ir maudynes.
