Literatūra | Stefanas Zweigas
„Ne kartą esu sakiusi, kad knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas europietis, norintis perprasti praėjusio amžiaus Europos tragedijos ištakas, yra Stefano Zweigo autobiografija „Vakarykštis pasaulis“. Žmogus, pergyvenęs fin de siècle – Vienos aukso amžių, imperijos griūtį, abu pasaulinius karus, bėgęs per visą Europą nuo Holokausto, išsigelbėjęs ir atsidūręs Pietų Amerikoje, nebepakėlė patirčių naštos. Gyvas, autentiškas pasakojimas prikausto iki paskutinio puslapio, kuriame padėtas taškas yra paskutinis rašytojo gyvenimo ženklas. Tai sukrečia.
Dabar esu panirusi į egodokumentiką – memuarų, dienoraščių, laiškų publikacijas, kurios atskleidžia praeitį ne iš istorijos vadovėlių „paukščio skrydžio“, bet iš asmeniškų patirčių lizdelių. Taip didžioji istorija užsipildo mažomis emocingomis detalėmis. O anuomet, prieš keliolika metų šį kelią parodė man Zweigas. Ironiška, bet paauglystėje skaičiau jo romaną „Širdies nerimas“ ir man labai nepatiko jo romantinis patosas. Net sapne nebūčiau regėjusi, kad po daugelio metų Zweigas sukrės mano pasaulėžiūrą!“ – pasakojo muzikologė.
Kinas | Klasika
J.Katinaitė šiuo metu „be jokios sistemos“ tyrinėja kino klasiką.
„Mažai jos buvau mačiusi, sovietmečiu paauglystėje ji buvo neprieinama, vėliau nebuvo laiko, tik epizodiškai ką nors pamatydavau. Prieš gerą pusmetį radau tokį TV kanalą, kuriame rodomi prieškario ir pokario Europos, daugiausia italų, filmai, tad puoliau lopyti spragas – Roberto Rossellini, Michelangelo Antonioni, ankstyvasis Luchino Visconti, kurio anksčiau buvau mačiusi tik „Roką ir jo brolius“ bei genialiąją „Mirtį Venecijoje“.
Labai įdomu žiūrėti senus filmus ir pastebėti dalykus, kurie paskui buvo išplėtoti kitų režisierių darbuose, o čia matai pirminį impulsą. Mano italų kino istorijos žinios dabar reikšmingai pasipildė, jose nuostabusis Federico Fellini jau turi aiškų kontekstą.“
Teatras | „Rožės kavalierius“
„Paskutinis mane stipriai pakylėjęs spektaklis – rugsėjį įvykusi Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjera LNOBT, kurią pristatė italų režisieriaus Damiano Michieletto kūrybinė komanda. Šis šedevras pagaliau, prabėgus 110 metų nuo sukūrimo, pastatytas Lietuvoje!
„Rožės kavalierius“ – valsų stichija, kupina Vienos dvasios, šiam muzikos kultūros centrui būdingo aristokratiškumo, elegancijos, grakštumo ir delikataus humoro, kuriuos, beje, savaip „Vakarykščiame pasaulyje“ atskleidė ir Zweigas. Tikras malonumas, kai tokiam sofistikuotam veikalui atsiranda režisierius, išmanąs žaidimo taisykles ir suteikiantis dar daugiau subtilumo, žaismės bei sugebąs meistriškai valdyti teatrinę raišką. Džiugu, kad šią sudėtingą, prašmatniai skambančią muziką LNOBT orkestras griežia aukščiausiu lygiu“, – teigė J.Katinaitė.
Muzika | „Tikra maišalynė“
Pasiteiravus apie mėgstamiausią muzikos kūrinį, J.Katinaitė atsakė, kad muzikologų to klausti negalima. Vis dėlto atskleidė, kad jos grojaraščiuose „tikra maišalynė“ – „nuo operų iki retro, nuo viduramžių iki naujausių lietuvių kompozitorių kūrinių, nuo Kernagio iki Adele“.
„Labai džiaugiuosi, kai jauni atlikėjai „išpurto dulkes“ iš sovietinių estradinėmis vadintų dainų, iš kurių mano ir kiek vyresnė karta labai tyčiodavosi, o aš laukiau, kada ateis tos muzikos atgimimas. Tai didelis paveldas, kuriame reikia mokėti pasirausti ir užmatyti perliuką kaip kokią Armani suknelę „Humanos“ lentynose. Neturiu nė vieno svarbiausio kūrinio, nei 10-tuko, nei 100-tuko. Štai šiandien ryte išklausiau puikų, įkvepiantį Monikos Zenkevičiūtės kūrinį „Laws of Distraction“, kurį ji pati atlieka su Šv. Kristoforo orkestru“, – sakė muzikologė.
„Popiet pasiekė žinia, kad Žibuoklės Martinaitytės CD „Saudade“ pateko į geriausių JAV klasikinės muzikos albumų dešimtuką! Lietuvių kompozitorės yra naujasis mūsų kultūros fenomenas. Stulbinantis kūrybiškumas!“ – tęsė muzikologė.
Daugiausia klausau religinės muzikos, prisipažino J.Katinaitė.
„Man tai gali būti ir darbo – rašymo – fonas, nors taip ir nederėtų elgtis su religine muzika. Ji padeda susikaupti, išveda iš erzelio, minčių nuosėdų, savęs gailesčio, prokrastinacijos, apvalo ir nuramina. Kartais tiesiog „permirkstu“ renesanso ar baroko choriniais sąskambiais. Štai kad ir neviltingiausiu pandemijos pradžios metu įrašytas dieviško grožio čekų baroko kompozitoriaus Jano Dismas Zelenkos „Sepulto Domino“. Nors kūrinys apie Kristaus kapą, skirtas Didžiojo šeštadienio liturgijai, bet man jis suveikia kaip asmeninis prisikėlimas iš kokio nors apgailėtino susierzinimo“, – dalijosi pašnekovė.
Paroda | „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“
„Susidarė nemenkas sąrašas parodų, į kurias planuoju nueiti, bet kai kurios jau ir baigėsi. Bet būtinai, būtinai pačiu artimiausiu metu nueisiu į parodą „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“ Jono Meko vizualiųjų menų centre. Jos kuratorė Laima Kreivytė netgi pažadėjo palydėti ir papasakoti. Tokios prabangos negalima pražiopsoti!“ – pasakojo J.Katinaitė.
