1. Pirmas prisiminimas. Dzeržinskio gatvės proletariškas kiemas, stambios šaligatvio plytelės, ant jų – išpiltas rudas dažų kleckas, šiek tiek primenantis gotikiniu šriftu parašytą „A“ raidę. Žiūriu į tą raidę ir nepaprastai rimtai sau sakau – man jau treji metai.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Žinai?
3. Gražiausias keiksmažodis. Rusiškas X*I vis dėlto turi kažkokios magijos. Algis Ramanauskas su Radijo šou legalizavo tokį atsainų rusiškų keiksmažodžių vartojimą mano kartai ir, matyt, nuo to jau nepabėgsiu.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Nekvailas bėgikas.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Miręs – Bowie. Gyvas – Trentas Reznoras.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Jorge'o Luiso Borgeso novelių „aš“ – galiu susitapatinti beveik su visais.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Inception“, be abejo.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… vėl pakeistų pasaulį. Dabar pasaulį keičia nebe Bitlų albumai, Nietzschės mintys ar Kerouaco proza, bet programinės platformos ir programėlės. Man, kaip romantikui, tai nepatinka.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Aš nuolat, beveik kasmet sugalvoju kažką naujo: knygą, dainų ar verslo idėją, kurią paskui kas nors kitas sugalvoja ir įgyvendina. Tada pavydžiu ir graužiu save.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Daina „Tai jau pabaiga“, bet jos dar neįrašiau. Ir ankstyvasis Chrisas Isaakas.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Mano atmintis, etapais, gal 40 epizodų.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Portugalija, Monte Gordo, žiemą. Dar Einoronių kaimas ir baras „Spiritus“ bent jau pastaruosius dvejus metus.
13. Mano nosis pakvaišta, kai… užuodžiu kvapus, kurie primena praeitį.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… kalbėjausi.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Ką baigėte?
16. Nė už ką negalėčiau… gerbti išdavikų.
17. Jaučiuosi nuogas… be Dievo.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Bus kaip bus.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… daugiau žmonių. Jų pradeda trūkt ne tik mokykloms ir ligoninėms, bet ir debatams, ir kultūrinei infrastruktūrai.
20. Katarsis – tai… tie momentai, kai taip priartėji prie praėjusio laiko, kad jį gali beveik paliesti.
– Dažniausiai esate pristatomas kaip komunikacijos specialistas. Ar šis įvaizdis neapsunkina jūsų muzikinės veiklos, kai tikros, gyvos emocijos ar transliuojama nuoširdi žinia klausytojams gali sietis su viešųjų ryšių strategavimu?
– Apsunkina. Turbūt nėra mažiau suderinamų veiklų. Kyla visokių sąmokslo teorijų, ir tai iškreipia žmonių santykį su muzika (ką tas bičas čia sugalvojo, manęs reklama neveikia). Bet man smagu, kai sunku. Kitaip dar nusibostų.
– Turite išskirtinę vokalo manierą, neretai siejamą su Ilja Lagutenko iš „Mumiy Troll“ ar Brettu Andersonu iš „Suede“. Ar Lietuvoje pasigendate unikalių, netobulai savitų balsų?
– Dauguma jaunystėje mano dievintų vokalistų buvo inkščiantys ir kitaip besimaivantys tenorai – Robertas Smithas iš „The Cure“, Thomas Yorke'as iš „Radiohead“, Billy'is Corganas iš „Smashing Pumpkins“ ar, be abejonės, Brettas Andersonas iš „Suede“. Su Nu Metal ekscesais šita estetika visiems nusibodo ir nuo 2000 metų dauguma įsimintiniausių balsų yra tiesūs – ar tai būtų Bono Iverio falcetas, ar Alexo Turnerio iš „Arctic Monkeys“ dainavimas. Be to, ir maivytis, ir laužyt balsų nebereikia – visas emocijas galima nesunkiai išreikšti apdorojant vokalą efektais ir autotune.
Bowie idealo – persirengimų, šou, intelekto, pasikeitimų, teatro, iššūkio ir provokacijos – man labai trūksta.
Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje dauguma geriausių roko balsų dainuoja gana paprastai ir jų netobulumai yra autentiški. Įrašinėdamas pirmąjį albumą aš labai norėjau priminti tą netobulą estetiką, kartais net apgalvotai persistengdamas (tarkim, „Kalėdose“ aš sąmoningai netobulai dainuoju Gloria, kurdamas aliuziją į žmonių dainavimą bažnyčioje).
Man patinka ir Lenonas, todėl man tas paprastumas ausies nerėžia. Bet Bowie idealo – persirengimų, šou, intelekto, pasikeitimų, teatro, iššūkio ir provokacijos – man labai trūksta.
– Esate užsiminęs apie buvusio „Liverpool Indie/Rock Bar“ jums paliktą įspūdį ir tokių grupių, kaip „Interpol“, įtaką. Kokį vaidmenį, jūsų manymu, indie roko muzika užima šiandien ir kokias prognozes numatytumėte gitarinei muzikai apskritai?
– Mano paauglystė prasidėjo didžiausio roko ir indie muzikos pakilimo metais. 1991–1993 metais roko įrašų pardavimai buvo didžiausi per istoriją, tada „meinstryme“ sužibusios X kartos muzikos žvaigždės – „NIN“, „Rage Against the Machine“, „Metallica“, „Nirvana“, „Red Hot Chili Pepers“, „Tool“ – iki šiol yra paskutiniai didieji rokeriai. Po šios bangos ėjo atoslūgis, roko vietą eteryje užėmė visokie popmetalą grojantys pispankiai ir stenantys pseudoreperiai su gitaromis. Pasidarė aišku, kad energija slypi kitur – elektroninėje muzikoje ir repe. Rokas pasaulyje atsigauti pradėjo su retro banga JAV, kai Niujorko indie scena išsviedė „The Strokes“ ir „Interpol“, iš dykumos į MTV pateko „Queens of the Stone Age“, o rokerių klubus užkariavo „White Stripes“.
Lietuva visada buvo elektroninės muzikos ir diskotekų kraštas, o roko scenos tiesiog nebuvo – nei klausytojų, nei grupių. Tuo metu, kai „Gravity“ ar „Exit“ koncertuodavo garsiausi elektroninės muzikos vardai, Vilniuje nebuvo nė vienos vietos, kur būtų galima klausyti modernios gitarinės muzikos. Tą labai juto ir muzikantai – bandydamos išgyventi nupopsėjo ir parsidavė visos roko grupės. Jiems tiesiog nebuvo, kur groti. Santykinai išliko tik metalistai. Iki socialinių tinklų eros net bendraminčių melomanų susirasti buvo sudėtinga.
Manau, kad šou verslas cikliškas, ir ateis naujas „Nirvaną“ primenantis socialinio maišto, talento ir charizmos derinys, kuris vėl sugrąžins gitaroms šlovę ir pinigus muzikantams.
Į Liverpulio vakarėlius patekau netikėtai ir buvau sukrėstas – čia sėdi visa ta už mane dešimt metų jaunesnė chebra ir groja visa tai, kas tuomet skambėjo mano ausinuke – „Interpol“, „Libertines“, „Kaiser Chiefs“, „Razorlight“, „Queens of The Stone Age“ ir t.t. Ir ne tik groja – tuo gyvena, visiškai natūraliai. Manau, visas dabartinis roko atgimimas Lietuvoje ten ir prasidėjo.
O pasaulyje gitarinei muzikai dabar prastas laikas. Gal net prasčiausias nuo pat „Bitlų“ – gitarų pardavimai krenta, nėra nė vienos jaunesnės nei 45 metų roko žvaigždės, roko kategorijos netrukus bus net iš apdovanojimų išimtos (dabar reikia Jaredo Leto, kad bent kiek dėmesio būtų sukurta). Kita vertus, kaip nišinė muzika, gitaros dabar išgyvena pakilimą – vyksta įdomūs eksperimentai, sugrįžimai prie praeities, formuojasi įvairūs bendradarbiavimai. Manau, kad šou verslas cikliškas, ir ateis naujas „Nirvaną“ primenantis socialinio maišto, talento ir charizmos derinys, kuris vėl sugrąžins gitaroms šlovę ir pinigus muzikantams.
