Vakar G.Žickytė bandė grįžti iš Reikjaviko, kuriame buvo įteikti Europos kino apdovanojimai. Ten ji atliko dokumentikos atrankos žiuri narės pareigas.
„Dėl pūgos lėktuvas negalėjo nusileisti Vilniuje, tad jis turėjo nutūpti Rygoje. Naktį. Tad važiavau į Vilnių su autobusu ir pasiekiau jį pusę dešimtos. Taigi esu beveik visą naktį nemiegojusi. Nepaisant to, šiandien manęs laukia skrydis į Londoną. Todėl šiandien dar laukia daug reikalų, kuriuos turiu sutvarkyti!“ – kalbėjo G.Žickytė, netrukus lėksianti į montažinę, kurioje darbuojasi prie savo naujojo filmo apie Ireną Veisaitę. „Turėsiu ten nuvykti kaip nacionalinės premijos laureatė, kas savaime yra dar didesnė atsakomybė sukurti gerą filmą.“
Pasiteiravus, kaip ji jaučiasi įvertinta svarbiausiu Lietuvos meno ir kultūros apdovanojimu, laureatė teigė: „Šis apdovanojimas skirtas ne tik man, bet ir visų mano filmų herojams. Jų dėka augu kaip žmogus, tad esu nepaprastai dėkinga ir laiminga.“
Pašnekovė akcentavo didžiulį savo komandos indėlį: „Juk filmai gimė ne mano vienos dėka.“
Iš kieno pirmojo sužinojo apie laimėjimą, režisierė neatskleidė, tačiau patvirtino, kad šiuo metu žinutės plaukte plaukia į jos mobilųjį telefoną.
G.Žickytė (g. 1980) – dokumentinio kino režisierė. 2002 m. baigė Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą, 2004 m. – Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultete televizijos ir kino režisūros kursus, 2007 m. – Vilniaus dailės akademijos vaizduojamojo meno magistrantūros studijas. Dirbo įvairiose televizijose žurnaliste bei laidų režisiere. 2009 m. debiutavo dokumentiniu filmu „Baras“, skirtu alternatyvios kultūros atstovui Artūrui Barysui-Barui. Už šį filmą apdovanota „Sidabrinės gervės“ skulptūrėle. Tarp svarbiausių jos darbų 2011 m. sukurtas filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011), „Meistras ir Tatjana“ (2015) apdovanotas net penkiomis „Sidabrinėmis gervėmis“, „Šuolis“ (2020) įvertintas ne tik „Sidabrine gerve“, tačiau ir Varšuvos, Salemo, JAV, Rygos, Seulo filmų festivalių prizais.
