Nacionalinė premija jam paskirta už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba.
Režisierius teigė į apdovanojimus žiūrintis kaip į loteriją: „Tai kaip kauliukų mėtymas – iškrito tavo likimo kauliukas, neiškrito... Puikiai suprantu, koks tai didžiulis konkursas, kaip sunku būti tokios komisijos nariu. Niekad to pats nenorėčiau.“
G.Lukšas dėkojo visiems žmonėms, su kuriais didesnę gyvenimo dalį dirbo kartu ir kūrė filmus: „Jeigu poetas gali atsisėsti, parašyti eilėraštį ir tas eilėraštis bus, tai kine reikia daug žmonių. Ir ne šiaip sau žmonių, reikia artimų žmonių, su kuriais galėtum kartu kurti“, – pasakojo režisierius.
G.Lukšas teigia, jog visuose savo filmuose, nors ir remdamasis kitų autorių literatūros kūriniais, pasakoja apie save.
„Dėkingas esu ir tiems autoriams, rašytojams, pagal kurių kūrinius daugumą savo filmų sukūriau. Jie nebuvo šiaip sau rašytojai, jie, drįstu sakyti, buvo mano draugai. Mus siejo kur kas daugiau, ne vien tik filmo kūrimas. Ar tai būtų Romualdas Granauskas, ar Juozas Aputis, ar Kazys Saja, ar Saulius Šaltenis, ar Saulius Tomas Kondrotas – jie buvo mano draugai, su kuriais mes bendravome ir būtume bendravę, net jei nebūtume kartu dirbę. Pagal jų kūrinius atsirado mano filmai ir jeigu tie filmai šiandien žiūrimi, nors pasikeitė jau kelios kartos, ir jeigu jie gyvi, vadinasi, ne veltui, ne beprasmiškai praleidau kine tiek metų“, – teigė G.Lukšas.
Nacionalinė premija G.Lukšui skirta už lietuvių literatūros adaptaciją – pats režisierius teigė, jog ši formuluotė įdomi ir graži: „Čia kaip džiaze – yra tema, yra improvizacijos. Ir sunku pasakyt, kas ten tą kūrinį sudaro. Dažniausiai tų improvizacijų būna daug ir jos viena už kitą įdomesnės. Džiaugiuosi, kad rašytojai man leido improvizuoti.“
Režisierius teigė, jog kūriniai, kuriuos perkėlė į didįjį ekraną, jame kažką sužadindavo, sukeldavo rezonansą. „Pagalvodavau: „Dieve, ir su manim taip buvo“, – sakė G.Lukšas, atkreipęs dėmesį, jog visuose savo filmuose, nors ir remdamasis kitų autorių literatūros kūriniais, jis pasakoja apie save.
Jeigu tie filmai šiandien žiūrimi, nors pasikeitė jau kelios kartos, ir jeigu jie gyvi, vadinasi, ne veltui, ne beprasmiškai praleidau kine tiek metų, – teigė G.Lukšas.
G.Lukšas juokavo, jog Nacionalinė premija tarytum skiriama už viso gyvenimo kūrybą, tačiau jis iš kino lauko pasitraukti kol kas neketina: „Mano gyvenimas dar nesibaigė, aš dar ketinu pabūti ir ketinu kažką padaryti, svajoju ir net dabar darau.“
Paklaustas, ką šiuo metu kuria, režisierius teigė, jog dabar tikrai prajuokins: „Dirbu su kitu Nacionalinės premijos laureatu, kuris irgi tik šiandien paskelbtas – Valdu Papieviu. Kartu dirbam prie scenarijaus ir svajojam padaryti filmą. Aš labai daug skaitau, skaitau viską, kas pasirodo naujo lietuvių prozoje ir poezijoje, seku ir išverstus užsienio autorius. Mano giliu įsitikimu, „Odilė“ yra ryškiausias prozos, stilistikos, ritmikos pavyzdys per pastaruosius kelerius metus. Tačiau dar juokingiau tai, kad šiemet Nacionaline premija apdovanotas ir V.Ganelino, V.Tarasovo bei V.Čekasino trio, o V.Ganelinas sukūrė muziką keturiems mano filmams. Visai neseniai jis pasakė: „Gyti, reikia tau tik paskambinti ir aš vėl rašysiu tavo filmui muziką.“ Taigi sveikinu ir savo bičiulius, labai už juos džiaugiuosi“, – sakė G.Lukšas.
