Trys Lietuvos džiazo muzikantai 1971 m. susivienijo į trio, padariusį įtaką visai Lietuvos džiazo scenai bei ateinančioms kartoms. Iki 1987 m. gyvavęs trio išsiskyrė drąsiais eksperimentais ir didelės apimties kūriniais. Pasukę skirtingais keliais džiazo virtuozai neapleido muzikos ir sukūrė daug įsimintinų projektų.
Lietuvoje yra tiek daug džiazo muzikantų ir jie neturi kur groti – niekas neorganizuoja koncertų. Todėl labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad dabar viskas kažkaip pajudės iš šito taško, – teigė V.Tarasovas.
69 metų Vladimiras Tarasovas, sužinojęs apie Nacionalinę premiją, sakė esantis labai laimingas, nes toks įvertinimas yra pirmasis Lietuvos džiazui: „Noriu pasveikinti savo kolegas, visus džiazmenus, visus mūsų mokinius, nes Nacionalinę premiją gavome ne mes, o Lietuvos džiazas“.
Muzikantas viliasi, jog pagaliau į džiazą atkreips dėmesį ir Kultūros ministerija bei Nacionalinė filharmonija.
„Lietuvoje yra tiek daug džiazo muzikantų ir jie neturi kur groti – niekas neorganizuoja koncertų. Todėl labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad dabar viskas kažkaip pajudės iš šito taško. Galų gale, ačiū Dievui, džiazas turės atidarytą kelią. Juk aš buvau paskutinis džiazo muzikantas, grojęs Filharmonijoj, po to trisdešimt metų nieko nebuvo“, – teigė V.Tarasovas.
Jo teigimu, trio laikai visiems jo nariams buvo itin reikšmingi: „Pradėjom groti prieš 45 metus, praėjo 30 metų nuo mūsų išsiskyrimo. Tai štai kaip tos datos susidėliojo. Bet šis laikas buvo labai svarbus – mes sukūrėme savo stilių, lietuvišką stilių. Tai vyko Dvariono muzikos mokyklos 234 klasėje, kur kartu dirbome ir kur dabar dirba tokie puikūs žmonės kaip Vytautas Labutis, Gediminas Laurinavičius ir kt. Esu labai laimingas, kad niekada nieko nekopijavome, ėjom savo keliu ir kūrėm savo muziką. O kartu ir tiek daug plokštelių išleidom“.
Visad sakiau, kad Lietuvoje buvo kur kas daugiau laisvės nei kitose Sovietų Sąjungos šalyse, todėl mūsų muzika ir galėjo gyvuoti. Manau, jei būtume groję Maskvoje ar Sankt Peterburge, niekad nebūtume turėję tiek daug kūrybinės laisvės.
71 metų Viačeslavas Ganelinas neslėpė, jog Nacionalinė premija jį nustebino.
„Žinojau, kad yra kalbų apie premiją, bet su manim oficialiai apie tai niekas nekalbėjo. Tačiau, žinoma, malonu gauti apdovanojimą, ypač tą, kurio nesitikėjai. Ir dar prieš Naujus metus! Galiu tik padėkoti tiems, kurie priėmė šį sprendimą“, – sakė muzikantas.
V.Ganelinas teigė, jog prisiminimų iš šio jo karjeros etapo yra labai daug, juk ir grota drauge ilgai.
„Darėme tai, ką mylėjome. Visad sakiau, kad Lietuvoje buvo kur kas daugiau laisvės nei kitose Sovietų Sąjungos šalyse, todėl mūsų muzika ir galėjo gyvuoti. Manau, jei būtume groję Maskvoje ar Sankt Peterburge, niekad nebūtume turėję tiek daug kūrybinės laisvės. Lietuvoje tuo metu apskritai buvo daug muzikinių stilių, kūrybinių syvų ir mes nežinojome, ką reiškia žodis „negalima“. Net Filharmonijoje grojome, mūsų klausėsi“, – pasakojo V.Ganelinas, džiaugdamasis, jog po šitiek metų jų darbas buvo įvertintas.
