Tarp svarbiausių ateinančių metų darbų, be jokios abejonės, – tai šimtmečio Dainų šventė, kaitinanti visuomenės dėmesį tiek savo finansavimu, tiek programa, tiek ir, kai kurių tyrinėtojų manymu, sąsajomis su sovietmečiu.
Pasak Centro direktoriaus, nors Latvijoje bei Estijoje ši tradicija taip pat išgyveno sovietmetį, tačiau šitokia problema jiems nekyla – esminis Dainų šventės tikslas yra susiburti mažai tautai ir pajusti vienybę.
Po dviejų įtemto konkurso turų ir praėjusią savaitę įvykusio S.Liausos susitikimo su kultūros ministru Simonu Kairiu, 15min pakalbino Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovą apie naują konkursų praktiką, valstybės požiūrį į kultūrą regionuose, Dainų šventės finansavimą, mėgėjus ir profesionalus bei dainavimo kultūrą Lietuvoje, gimusią ir brendusią dar gerokai iki sovietmečio.
Lyderių deficitas ir konkursų grimasos
– Nacionalinio kultūros centro vadovo konkursą laimėjote iš antrojo karto – pirmasis pasibaigė komisijai neišrinkus nugalėtojo. Po jūsų paskyrimo kultūros ministras Simonas Kairys pakomentavo, kad „kandidatai padarė išvadas ir, komisijos narių teigimu, šįkart konkursas buvo kur kas geresnės kokybės“. Tad įdomu, kaip pats vertinate šią patirtį – po septyniolikos vadovavimo tai pačiai įstaigai metų dalyvauti konkurse į jos vadovus?
– Mūsų kultūros lauke konkursai yra gan naujas žanras. Rodos, abi pusės – tiek konkursą organizuojanti institucija, tiek ir konkurso dalyviai – nori gero ir siekia įstaigos bei konkretaus sektoriaus klestėjimo, tad, man rodos, svarbiausias klausimas yra kaip susikalbėti, išgirsti vieniems kitus ir padaryti, kad įstaiga ir sritis augtų.
Ar mes tikrai esame tokia didelė šalis, kurioje galima šitaip mėtytis žmonėmis?
Vis dėlto man susidaro įspūdis, kad kultūros srityje požiūris į dirbantį vadovą yra ne toks, koks turėtų būti. Būtent čia, socialine prasme, žmogus yra bene labiausiai pažeidžiamas.
Tarkime, Užsienio reikalų ministerijoje yra rotacijos sistema: išdirbęs numatytą laiką ambasadoje, žmogus sugrįžta į ministeriją, o po kurio laiko vėl vyksta į ambasadą. Taip pat ir švietimo sistemoje – mokyklos direktoriaus į gatvę niekas nemeta, bet jam, pirmumo tvarka, sudaromos sąlygos likti mokytojauti toje pačioje įstaigoje.
Tuo tarpu kultūros sektoriuje kalbos apie rotaciją kažkur pradingo: atidirbai, ačiū, viso gero, tu nebereikalingas. Ar mes tikrai esame tokia didelė šalis, kurioje galima šitaip mėtytis žmonėmis? Šiuo atveju nekalbu apie nacionalinių įstaigų vadovus – didmiestyje ši praktika yra normali ir labai naudinga.
Tačiau pažvelkime į regionų situaciją: jaunas žmogus baigia mokslus Vilniuje, įgauna patirties kultūrinėse organizacijose, o, galiausiai, turėdamas naujų bei šiuolaikiškų vizijų, išvyksta vadovauti miestelio ar rajono kultūros centrui. Ir kaip jam ten kurtis, įleisti šaknis, jei po kurio laiko jis bus nebereikalingas? Juk kito kultūros centro miestelyje nėra... Ką jam tuomet daryti? Tapti bibliotekininku arba muziejininku? Bet tai juk toli gražu ne tas pats.
O jei vadovui lieka keleri metai iki pensijos? Paprastam darbuotojui įstatymas šiuo atveju yra palankus – jis turi tam tikrus saugiklius, bet vadovui tai jau nebegalioja. Nemanau, kad šitokia sistema yra adekvati ir iš principo teisinga.
– Norite pasakyti, kad nėra nieko blogo tame, kad žmogus visą gyvenimą dirba toje pačioje srityje?
– Būtent. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pats į šią įstaigą atėjau dirbti kaip specialistas, paskui tapau vyresniuoju specialistu ir, galiausiai, po dvylikos darbo metų laimėjau konkursą į vadovus. Maža to, dar dirbau su įvairiais meno kolektyvais – pagal išsilavinimą esu chorvedys. Tad aš gerai išmanau šią kultūros sritį tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės ir turiu labai natūralų pulso pajautimą. Juk aš atėjau ne į vadovo profesiją, bet į kultūros sritį, kuri ir yra mano gyvenimas.
O kas nutinka su žmogumi po dviejų jo darbo kadencijų? Ar jis automatiškai tampa blogas, nebetinkamas?
O kas nutinka su žmogumi po dviejų jo darbo kadencijų? Ar jis automatiškai tampa blogas, nebetinkamas? Bet jei netinkamas šiai įstaigai, kurioje jau dirbo dvi kadencijas, tai kitai įstaigai tiks? Kas gi čia pasikeičia? Suprantu, kad baiminamasi kažkokių asmeninių ryšių, kurie gali kenkti darbui, bet juk tam ir yra kasmetiniai vadovų patikrinimai, vertinimai, galų gale, įstatymai, kurių sąžiningai laikantis tokių problemų neturėtų kilti.
Esminis dalykas, man rodos, yra požiūris į žmogų ir jo vertinimas. Šiandien daug kalbame apie gebėjimą sugyventi su skirtingą požiūrį turinčiais žmonėmis, pagarbą – tai yra demokratinės valstybės vertybės. Bet tomis vertybėmis manipuliuojama – kai reikia, jomis prisidengiama, o kai nereikia – jos ignoruojamos, pavyzdžiui, dėl neaiškių priežasčių puolami ilgiau dirbantys vadovai. Jie tampa nepageidaujami.
Patys nepastebime, kaip formuojame naujas tradicijas, kur daugybė žmonių skaudžiai išgyvena tai, kad jie tampa nebereikalingi tai sričiai, kuriai atidavė visą savo gyvenimą. Vadinasi, kažkas čia yra ne taip.
Turint galvoje, kad mūsų valstybėje ir taip yra vadovų bei lyderių deficitas, šitoks atsainus požiūris į žmones yra sunkiai suprantamas.
Regionai praranda atramines asmenybes
– Regionuose kultūros įstaigų vadovai yra tiesiogiai priklausomi nuo valdžios kaitos ir čia, matyt, taip pat yra nemažai asmeniškumų?
– Taip. Kaip tik šiais metais per visą Lietuvą nuvilnijo Kultūros centrų vadovų kaita, mes dar tik renkame informaciją apie tai, kokia situacija šiuo metu yra. Tačiau jau dabar žinoma apie keletą labai gerai dirbusių vadovų, kurių vykdyti projektai buvo vieni įsimintiniausių visoje Lietuvoje. Jie šiuo metu jau nebedirba.
Išties regionuose kartais nutinka taip, kad, pasikeitus valdžiai, visų kultūros įstaigų vadovai automatiškai išvejami lauk. Žinoma, ne visur, bet taip nutinka pernelyg dažnai. Tai vertinu kaip nuostolį visai valstybei ir atraminių asmenybių praradimą regiono kultūrai.
Išties regionuose neretai nutinka taip, kad, pasikeitus valdžiai, visų kultūros įstaigų vadovai automatiškai išvejami lauk.
Siekiant išvengti tokių dalykų, pavyzdžiu galėtų tapti švietimo sistema, kur vadovus skiria ne Kultūros ministerija ar Savivaldybės taryba, bet tuo rūpinasi nepriklausoma agentūra, kuri dirba pagal nešališkus principus.
Taip pat geras pavyzdys yra ir Kultūros taryba, kuri dirba pagal „atitrauktos rankos principą“ – anksčiau ši sritis taip pat priklausė išimtinai nuo Kultūros ministerijos. Tad renkant įstaigų vadovus, šis principas taip pat būtų labai prasmingas, ypač regionuose.
Todėl apibendrinęs savo dalyvavimo konkurse patirtį galiu pasakyti, kad ji buvo naudinga, nes leido galvoje permąstyti savo darbo viziją, apie kurią kasdien ateidamas į darbą juk nemąstai. Kita vertus, tokių konkursų organizavimas yra dar visai šviežias dalykas, tad klausimai apie patį mechanizmą, kaip žmogus tame jaučiasi ir kas būtų, jei staiga nebetektų darbo, lieka atviri, ir viliuosi, kad jie bus apmąstyti ir koreguojami.
– Tačiau sutikite, kad „amžini“ kultūros įstaigų vadovai taip pat nėra gera tendencija?
– Be abejo. Tačiau keitimas vardan keitimo nėra geriausias sprendimas. Svarbiausia, mano supratimu, kandidatų vertinimo konkursuose pusę turėtų sudaryti žmogaus kompetencija, o kitą pusę – vizija. Nes juk prisigalvoti galima visokių dalykų, bet jei nėra supratimo ar patirties, kaip tai įgyvendinti, nieko ir nebus.
Įsivaizduokime situaciją: likus mažiau nei metams iki šimtmečio Dainų šventės, Nacionaliniam kultūros centrui, kuris ir rengia šią šventę, nebūtų paskirtas vadovas arba mano paties galimybės kandidatuoti būtų pasibaigusios, o tinkamo neatsiranda. Kas tuomet? Gal dėl to reikėtų nukelti pačią Dainų šventę?
Kiek lėšų reikia šimtmečio Dainų šventei?
– Praėjusią savaitę kaip tik buvote susitikęs su kultūros ministru ir aptarėte viešumoje kilusias diskusijas dėl per mažo finansavimo, numatyto jubiliejinei Dainų šventei. Ar šiandien galite patvirtinti, kad minima 5,4 mln. eurų suma yra visiškai pakankama ir užtikrins visus būtinus šventės poreikius?
– Kategoriškai taip pasakyti būtų per drąsu. Minėta suma atsirado derinant būtinas lėšas tiek su kūrybinėmis grupėmis, tiek ir bendruomenėmis, kurios rengs šią šventę. Mūsų skaičiavimu, būtent tiek pinigų pagal šios dienos kainas būtų reikalinga šventei surengti.
Reikia pažymėti, kad ši sąmata buvo padaryta šių metų balandžio mėnesį, vadinasi, iki Dainų šventės likus daugiau nei metams. Tad dabar yra nemažai klausimų. Vienas jų – infliacija. Jei pabrangs elektra arba šoktelės degalų kaina – visa tai taip pats turės įtakos ir Dainų šventei.
Taip pat neseniai teko išgirsti, kad Vyriausybėje yra kilusi diskusija apie numatomą mokestį keleiviniam transportui – iki šiol tokio mokesčio nebuvo, o balandžio mėnesį apie tai nebuvo net kalbų. Jei toks mokestis būtų įvestas, mūsų sąmata išaugtų maždaug 300 tūkst. Eur.
– Ar esate numatę atsarginių ėjimų, turite saugiklių, kurie padėtų amortizuoti galimas papildomas išlaidas jei, tarkime, Finansų ministerija rekomenduotų Dainų šventei skirti mažesnę nei jūsų paskaičiuota suma arba įvyktų netikėtas infliacijos šuolis?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dar nėra buvę taip, jog iškart būtų skirta visa mūsų prašoma suma, todėl visuomet Vyriausybėje tekdavo kovoti iki galo ir, galiausiai, pavykdavo pritraukti reikalingą sumą. Gal žinant šitokią tendenciją, reikėjo sąmatą išpūsti ir prašyti 7 mln. Eur? Tačiau mes elgiamės sąžiningai ir pateikiame tokią sumą, kokia realiai mums ir yra būtina.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad maždaug 60–70 proc. visų išlaidų sudaro Dainų švenčių tradicijos įstatyme numatyta prievolė atvežti kolektyvus į šventę, juos apnakvydinti bei pamaitinti. Tuo tarpu visoms programoms, kūrybinei bei techninei daliai yra skiriama apie 1,5 mln. Eur.
Jei objektyvios aplinkybės dėl infliacijos ar naujų mokesčių keisis, neabejoju, kad su Vyriausybe ir Finansų ministerija bus rastas ir kompensavimo mechanizmas.
Jei objektyvios aplinkybės dėl infliacijos ar naujų mokesčių keisis, neabejoju, kad su Vyriausybe ir Finansų ministerija bus rastas ir kompensavimo mechanizmas. Juk būtų neprotinga siaurinti meninę programą dėl, tarkime, uždėto kelių mokesčio. Tad galimas problemas žinome ir, tikiu, esant reikalui, pavyks rasti protingų sprendimų.
Mes dažnai lyginamės su latviais, tačiau šioje srityje mums iki jų dar labai toli. Užtenka ir tų faktų, kad savo Dainų šventei jie skiria 16mln. Eur., dalyvauja daugiau dalyvių, jubiliejinėje šventėje buvo surengta apie 50 renginių.
O jei mes tiek turėtume, ar būtų kas nors geriau? Na, galėtume surengti daugiau renginių, bet ar tikrai dirbtinai to reikia? Man rodos, svarbu kalbėti apie natūralų poreikį: šiandien mūųs modelis toks ir mums pakanka numatytos sumos.
Vis dėlto, žvelgiant į perspektyvą, visa tai būtina auginti. Juk nacionalinė kultūra yra vienas esminių civilizuotos valstybės požymių.
– Neseniai choro dirigentas ir kompozitorius Vytautas Miškinis išsakė kritiką, kad Lietuvoje yra susiklosčiusi ydinga situacija, nes Dainų šventės finansavimas vyksta tik kas ketverius metus, kai Vilniuje įvyksta pati šventės kulminacija. Tačiau, anot jo, Dainų šventė – tai ketverius metus trunkantis procesas, o ne tik kelių dienų pasirodymai, todėl meninių kolektyvų veikla turėtų būti remiama nuolatos. Ar sutiktumėte su tuo?
– Taip. Tokią Dainų švenčių palaikymo tradiciją turi tik trys Baltijos valstybės ir net UNESCO tai – ne pačią šventę, o jos tęstinumą – pripažino saugotina vertybe. Tad išties savo kultūra turėtume didžiuotis.
Kai sakome, kad kultūrai buvo skirtas milijonas, tai atrodo milžiniški pinigai. Tačiau kai suvoki, kad tas pats milijonas Susisiekimo ministerijai tėra kilometras asfalto, viskas atrodo kitaip.
O koks yra pačios Valstybės požiūris ir kiek ji finansiškai prisideda prie šios tradicijos gyvavimo? Nors egzistuoja šios tradicijos palaikymo programa, tačiau nuo 2015 metų jai skirta suma nedidėjo. Šios lėšos, drauge su savivaldybių finansavimu, yra skiriamos naujų kūrinių užsakymui, naujų instrumentų ar tautinių kostiumų įsigijimui, kūrybinio proceso apmokėjimui, regioninėms Dainų šventėms ir pan. Kasmet tam yra numatyta 750 tūkst. eurų. Tuo tarpu latviai bei estai tam kasmet skiria po kelis milijonus.
Reikia suprasti, kad čia kalbama ne apie vienos institucijos, bet tūkstančių kolektyvų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą, veiklos finansavimą. Ir kai sakome, kad kultūrai buvo skirtas milijonas, tai atrodo milžiniški pinigai. Tačiau kai suvoki, kad tas pats milijonas Susisiekimo ministerijai tėra kilometras asfalto, viskas atrodo kitaip.
Skirtis tarp mėgėjų ir profesionalų – dirbtinė
– Kritikai nuolatos prikaišo, kad Dainų šventė – tai mėgėjų menas, todėl kam tokį išvis remti.
– Tai ir nėra taip, kad už dainavimą chore žmonės gautų atlyginimą. Bet juk choro vadovai nėra mėgėjai – visi jie yra baigę muzikos studijas, tad yra diplomuoti profesionalai, ir būtų visiškai normalu, kad už tokį darbą jie gautų atlyginimą.
Skirstymas į mėgėjų ir profesionalų meną yra atėjęs iš sovietmečio ir šitokio požiūrio mes iki šiol vis dar nesugebame atsikratyti. Kaip nutinka, kad Dailės akademijoje mokslus baigęs žmogus pradėjęs savo kūrybos kelią yra vadinamas profesionalu, tuo tarpu Muzikos studijas baigęs ir chorui vadovaujantis – mėgėju? Tame nėra jokios logikos.
Apskritai, pasaulyje tokio dirbtinio skirstymo nėra. Tarkime, Chorų sąjunga vienija visus chorus – nuo valstybinių ir pasaulyje pripažinimą pelnančių iki mažų regioninių. Žinoma, čia taip pat egzistuoja diferenciacija pagal profesionalumo lygį, tačiau jie visi yra viename katile.
Daug kas dabar propaguoja šiaurietišką ėjimą, bet pamiršta šokius, kuriuos lydi ir gera emocija, ir bendruomeniškumas.
Vieni chorai siekia garsinti savo miestą šalyje, o gal net ir užsienyje, tuo tarpu kiti į dainavimą ar šokimą žiūri kaip į socializaciją, sveikatingumą, bendrystę. Visa tai, be jokios abejonės, yra labai svarbu, tačiau, pripažinkime, meninės galimybės kolektyvų yra skirtingos ir tai – jokia bėda. Tai tiesiog įvairovė.
– Gal yra atlikti kokie nors tyrimai, kodėl žmonės buriasi į tokias veiklas ir leidžia savo laisvalaikį dainuodami ar šokdami?
– Esame vykdę tokį tyrimą drauge su estais ir latviais. Įdomu tai, kad finansinis aspektas yra tik trečioje vietoje. Svarbiausia – tai žmogaus būtinybė realizuoti savo poreikius, taip pat, kaip šią jo veiklą vertina aplinka.
Svarbus yra ir sveikatingumas. Įsivaizduokite, kad šventės metu šokio kolektyvai sušoka apie 35 tūkst. žingsnelių, o repeticijose – ne mažiau kaip 10 tūkst. Daug kas dabar propaguoja šiaurietišką ėjimą, bet pamiršta šokius, kuriuos lydi ir gera emocija, ir bendruomeniškumas.
Dainavimo tradicija ilgesnė nei sovietmetis
– Viešojoje erdvėje vis iškyla klausimų apie tai, kad ši šventė yra persmelkta dar sovietmečiu nusistovėjusių formų, o jos tradiciškumas vertinamas kaip stagnacija. Koks yra jūsų požiūris?
– Man keista, kad iš šimtmečio istorijos yra paimamas vienas aspektas ir juo manipuliuojama prisidengiant sovietmečio etikete. Ir kas gi nustatė, kad trys tarpukariu įvykusios Dainų šventės buvo nevykusios, kaip savo tekstuose teigia Nerija Putinaitė?
Svarbu suprasti, kad prieš šimtmetį kūrėsi Lietuvos valstybė, buvo statomi mūsų profesionalios muzikinės kultūros pamatai, o visi žmonės, kurie rengė Dainų šventes – Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Juozas Naujalis – taip pat sukūrė ir visą mūsų aukštojo muzikinio ugdymo sistemą, kuri gyvuoja iki šios dienos. Tad kaip galima sakyti, kad Dainų šventės buvo nevykusios, jei būtent iš to išaugo visa mūsų muzikinė kultūra ir jos tradicija. Vargu ar per pastaruosius tris dešimtmečius mes galėtume pasigirti reikšmingesniais darbais, nei buvo padaryta tuomet.
Kas gi nustatė, kad trys tarpukariu įvykusios Dainų šventės buvo nevykusios, kaip savo tekstuose teigia Nerija Putinaitė?
Žvelgiant į Dainų švenčių prigimtį, reikia nepamiršti, kad tai yra nacionalinės valstybės simbolis, stovintis šalia vėliavos, tautinės giesmės ar tautinio kostiumo. Ši idėja anksčiau gyvavo Šveicarijoje bei Vokietijoje, būtent iš čia pasiekė ir Estiją bei Latviją, kur Dainų šventės tapo vienu iš nacionalinės valstybės kūrimo pagrindų. Tik mes, vieninteliai, iš pradžių paskelbėme Valstybės gimimą, o tada pradėjome rengti Dainų šventes.
– Bet juk tarpukariu buvo surengtos vos trys šventės, o sovietmečiu ši tradicija aktyviai remta valdžios.
– Sakoma, kad tarpukariu Dainų šventė išsikvėpė, nes buvo nevykusios. Bet aš į tai žiūriu kiek kitaip. Iš pradžių Dainų švenčių dalyviai buvo bažnyčių bei įvairių tautinių organizacijų chorai. Tačiau augant muzikavimo kultūrai, kito ir muzikos suvokimo lygis. Tad kažkuriuo metu Dainų švenčių rengėjai nusprendė duoti sau laiko paaugti. Beje, kai kurias aplinkybes nulėmė ir istorija.
Grįžtant prie sovietmečio. Ar žinote, kad pirmą kartą „Lietuva brangi“ ir „Kur giria žaliuoja?“ buvo sudainuotos ne tarpukariu, o 1975 metais, tame vadinamajame „giliame sovietmetyje“. Beje, panašiu metu į Lietuvą atvyko ir pirmieji išeivių chorai iš Amerikos bei Kanados.
O iš kur gi dainavimo bei šokių tradicija atsirado ten? Ir kodėl dipukų stovyklose, Sibiro tremtyje žmonės organizuodavo Dainų šventes? O dainų ir šokių šventės vykstančios išeivijoje? Juk tai nieko bendra neturi su sovietmečiu. Vadinasi, dainavimo kultūra yra senesnė, gilesnė ir siekia Nepriklausomos valstybės kūrimosi ir, neabejotinai, dar ankstesnius laikus.
Vydūnas XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje organizavo ne ką mažesnes šventes nei pirmoji estų Dainų šventė Tartu mieste, tačiau dėl istorinių aplinkybių mes nepriskiriame jų prie Dainų švenčių istorijos.
Nei Latvijoje, nei Estijoje neįsivaizduoju klausimo apie Dainų šventės sovietiškumą. Žinoma, 150-ies metų istorija tam tartum duoda svaresnius argumentus. Tačiau Vydūnas XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje organizavo ne ką mažesnes šventes nei pirmoji estų Dainų šventė Tartu mieste, tačiau dėl istorinių aplinkybių mes ne nuo jų pradedame skaičiuoti Lietuvos Dainų švenčių istorijos metus.
Spaudos draudimo laikotarpiu J.Naujalis su savo „Dainos“ choru ėjo į mišką ir rengė dainų vakarus. Galų gale, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Dainų šventę buvo ketinama padaryti Marijampolėje, tačiau karas tai nutraukė. Vis dėlto, šie keli pavyzdžiai tik iliustruoja, kad dainavimo tradicija Lietuvoje nieko bendra neturi su sovietmečiu.
Pamenu, kai 1988 metais Vingio parke, mėnuo iki pirmojo Sąjūdžio mitingo, čia vyko Baltijos šalių studentų dainų šventė „Gaudeamus“. Šios šventės metu jau buvo keliamos trispalvės, o į oficialią programą buvo įtrauktos ir tautiškos giesmės. Argi ne šitaip ir prasidėjo Dainuojanti revoliucija?
Kaip auginti kultūrinį identitetą?
– Kiek Dainų šventė yra ar gali būti šiuolaikiška?
– O kas gi yra tas šiuolaikiškumas? Mano supratimu, tai, visų pirma, šiandien gyvenančių autorių kūryba. Ir tai mes stengiamės propaguoti užsakydami kūrinius tokiems ir užsienyje vertinamiems Lietuvos kompozitoriams, kaip Vaclovas Augustinas, Vytautas Miškinis, Giedrius Svilainis, Zita Bružaitė.
Kita vertus, „šiuolaikiškumas“ – tai ir eksperimentinė, naujoviška muzika. O kiek masiniame dainavime tai gali būti pritaikoma? Juk reikia turėti galvoje ir tai, kad tokiems, dažniausiai techniškai gan sudėtingiems kūriniams būtinas itin profesionalus atlikimas, kurio geriau reikėtų ieškoti Filharmonijoje, o ne Vingio parke. Tai tiesiog skirtingos kultūros formos ir nė viena jų nėra geresnė ar prastesnė už kitą.
Svarbiausia yra ne tai, ką mes dainuojame ir šokame – tai tik priemonė. O tikslas, kaip mažai tautai, būti kartu.
Juk jei gamtoje atrandame nykstantį augalą ar vabaliuką, iškart įsijungia apsauga ir jie yra įtraukiami į Raudonąją knygą. Ir niekam nieko nereikia aiškinti, visi supranta – tai vertybė. Bet kai tai atsitinka kultūroje, mes kažkodėl segmentuojame ir supriešiname: čia šiuolaikinis menas, o čia tradicinis, vadinasi, blogai, čia profesionalus, o čia mėgėjiškas – ir vėl blogai, čia visuomeninis sektorius, o čia – valstybinis, ir tas blogai.
Bet Dainų šventės idėja yra kiek aukštesnė. Svarbiausia yra ne tai, ką mes dainuojame ir šokame – tai tik priemonė. O tikslas, kaip mažai tautai, būti kartu. Tą labai gerai supranta latviai, kurie neturi jokio visuotinio susitarimo dėl Dainų šventės reikšmės, tačiau ir prezidentui, ir kaimo žmogeliui aišku, kas jų tautai yra ši šventė. Estai sako: mes esame mažai religingi, todėl mūsų Dainų šventės ir yra mūsų religija.
Kai pažįstamiems Latvijoje papasakoju apie tai, kokios diskusijos dėl Dainų šventės vyksta Lietuvoje, tai jie man atsako: kai jūsų bus tiek mažai, kiek dabar yra mūsų, viskas taps paprasčiau, o poreikis burtis taps būtinybe. Neabejoju, kad šitokia nuostata buvo svarbi tarpukariu, kai ir gimė pati Dainų šventės idėja. Gal tai ir yra vienintelis mūsų būdas auginti kultūrinį savo identitetą. Šis klausimas itin aktualus šiandien, nes jungia mūsų praeitį su ateitimi.
– Kaip manote, ar ateityje bus kam dainuoti?
– Problema ta, kad mažėja valstybės švietimo dėmesys tiek dainavimui, grojimui, o ir apskritai tradicinei kultūrai. Nereikia tikėtis, kad vaikai subręs tam tartum savaime. Tai mes, suaugusieji, turime turėti strategiją ir atsakomybę puoselėti kultūrą ir ieškoti būdų, kaip ja sudominti ir patraukti jaunimą.
Dabar esame kiek pakrikę. Tarkime, 2020-aisiais turėjo vykti moksleivių Dainų šventė, bet dėl pandemijos ji buvo nukelta, o galiausiai išvis neįvyko. O štai latviai sugebėjo tai padaryti kiek kitokiomis formomis, estai šventę surengė šiemet.
Latvijoje, kurioje beveik perpus mažiau gyventojų nei Lietuvoje, iki pandemijos buvo 100 tūkstančių dainuojančių vaikų, kurie pretendavo į 20 tūkst. vietų Dainų šventės estradoje.
Viskas priklauso nuo požiūrio ir jei vaikai užaugs su muzika, tai ir suaugę neš ir skleis dainavimo bei šokio tradiciją. O jei nutrauksime vaikų dainavimą ar neskirsime deramo dėmesio, tai ir suaugusių dainavimas taps dirbtinas.
Latvijoje, kurioje beveik perpus mažiau gyventojų nei Lietuvoje, iki pandemijos buvo 100 tūkstančių dainuojančių vaikų, kurie pretendavo į 20 tūkst. vietų Dainų šventės estradoje. Vadinasi, konkurencija čia buvo milžiniška. Tuo tarpu mes džiaugiamės galėdami surinkti 8 ar 10 tūkst. dainuojančių vaikų. Pripažinkime, skirtumas yra milžiniškas, o viskas čia remiasi suvokimu.
Linkiu visiems suprasti, kad mes visi patys turime rūpintis savo kultūra ir tradicijomis. Mes turime prisiimti atsakomybę, ką mes paliksime ateinančiom kartom.
