Nacionalinio kultūros centro vadovas S.Liausa: „Į trinkeles jau investavome, dabar laikas atsigręžti į žmones“

„Vienintelė sėkmės istorija mūsų šalies regionų infrastruktūroje – tai sporto arenos: reikėjo krepšiniui ir buvo padaryta. O jei taip regionuose būtų investuota ir į koncertų sales, iškart būtų sukurti nauji kultūros židiniai, aplink kuriuos vyktų kultūrinis gyvenimas, investicijos ir iniciatyvos“, – teigia naujai kadencijai išrinktas Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovas Saulius Liausa.
Saulius Liausa
Saulius Liausa / 15min dizainas

Praėjusią savaitę su juo kalbėjomės apie naująją vadovų konkursų organizavimo tvarką, artėjančios šimtmečio Dainų šventės iššūkius, skirtį tarp mėgėjų ir profesionalaus meno, dainavimo tradiciją šiandien bei sovietmečiu.

Šio pokalbio centre – regionų kultūros politika. Būtent Lietuvos nacionalinis kultūros centras yra atsakingas už šiandien šalyje gyvuojančius beveik 600 kultūros centrų bei jų filialų, kuriuose per metus įvyksta apie 50 tūkst. renginių. Tiesa, toli gražu ne visi jie verti pasididžiavimo: netrūksta čia ir pigių pramoginių šou, ir menkaverčių pasirodymų.

Nepaisant to, S.Liausa džiaugiasi, kad per pastaruosius keliolika metų regionuose įvyko didžiulių pokyčių, o žmonių supratimas apie tai, kokių kultūros įvykių jiems reikia, priklauso tiek nuo skonio lavinimo, tiek ir nuo galimybių jiems patiems įsitraukti į aktyvų kūrybinį gyvenimą.

– Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui vadovaujate jau septyniolika metų, tad gerai žinote kultūros lauko specifiką regionuose. Kokius pozityvius pokyčius pats matote įvykus per tą laiką?

– Pokyčiai yra didžiuliai, nors visko suabsoliutinti tikrai negalima. Prieš keliolika metų didžiausia regionų kultūros centrų problema buvo šildymas, netinkamos patalpos, atgyvenęs inventorius. Ačiū Dievui, iš to jau esame išbridę ir daugelyje miestų bei miestelių galime džiaugtis atnaujintomis, sutvarkytomis, šiuolaikiškomis įstaigomis.

Šiandien regionuose kultūros centrai tampa ir filharmonijomis, ir teatrais, ir koncertų bei repeticijų salėmis, kur vyksta visos svarbiausios bendruomenės šventės bei susitikimai. Nuo mėgėjų meno, edukacijų iki pramoginių renginių bei Valstybinių švenčių šventimo – viskas telpa būtent kultūros centruose. Šia prasme įstaigos išties tampa centrais, kuriuose tenkinami įvairūs kultūriniai bendruomenės poreikiai.

Nuo mėgėjų meno, edukacijų iki pramoginių renginių bei Valstybinių švenčių šventimo – viskas telpa būtent kultūros centruose.

Kalbant apie žmones, dirbančius šiuose centruos, čia taip pat yra įvykęs didžiulis pokytis. Ir aš, visų pirma, kalbu apie pokytį mąstyme. Jau senokai svarstyklės čia yra nusvėrusios šiuolaikiškumo pusėn. Be abejo, tai nulemia ir kintantis fizinių atstumų suvokimas. Juk jei anksčiau Zarasai ar Rokiškis buvo suprantami kaip visiškas užkampis, šiandien čia taip pat yra įgyvendinami įdomiausi projektai, kurie sulaukia lankytojų iš visos Lietuvos. Tad svarbiausiu uždaviniu tampa turinys, kuris ir pritraukia žmones.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Saulius Liausa
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Saulius Liausa

– Turbūt reguliariai ir pats susitinkate ir bendraujate su įvairių regionų kultūros centrų vadovais. Kokius iššūkius dažniausiai įvardija jie patys?

– Didžiausia problema yra valstybės požiūris į šiame sektoriuje dirbančius žmones. Kelius ir pastatus sutvarkėme, tad laikas atsigręžti į žmones ir pasirūpinti oriais jų atlyginimais. Tenka pripažinti, kad nors bendra tvarka Vyriausybė atlyginimus reguliariai ir pakelia, tačiau iš esmės tai yra palikta savieigai.

Nors apie tai garsiai dar nekalbama, tačiau tikėtina, kad kultūros centruose netrukus turėsime panašią situaciją kaip ir švietime ar medicinoje – regionuose, pirmiausia būtent čia, ims trūkti darbuotojų. Apie tai, kad reikia nedelsiant investuoti į žmogiškuosius išteklius – šitokio supratimo mūsų valstybėje vis dar labai trūksta.

Iš politikų, ekonomistų bei visuomenės dažnai girdime, kad protinga būtų investuoti į regionus – neatsitiktinai čia klojamos trinkelės, kuriama nauja infrastruktūra ir pan. Tai, žinoma, labai gerai.

Tačiau didelių tyrimų nereikia, kad suprastume, jog jei regione žmonės neranda galimybės realizuoti savęs, ugdyti savo vaikų, vesti jų į būrelius, taip pat nepatenkina savo kultūrinių poreikių, vargu ar tokie žmonės čia pasiliks kurtis ar atvyks gyventi.

Jei regione žmonės neranda galimybės realizuoti savęs, ugdyti savo vaikų, vesti jų į būrelius, taip pat nepatenkina savo kultūrinių poreikių, vargu ar tokie žmonės čia pasiliks kurtis.

O jei po dešimt metrų lėšų nuo kiekvienos gatvės atnaujinimo būtų skirta žmonių kultūriniams poreikiams, kurie didžia dalimi kaip tik ir kuria socialinį kapitalą, tuomet situaciją čia turėtume visiškai kitokią.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

– Matyt, problema turi du galus: viena vertus, Lietuvoje neturime aukštosios mokyklos, kurioje būtų rengiami įvairių kultūros įstaigų vadovai. Kita vertus, dėl mažų atlyginimų, prastos socialinės aplinkos, menko kultūrinio gyvenimo jauni žmonės nesiveržia kurtis regionuose.

– Būtent taip ir yra. Aukštosios mokyklos, nors ir rengia kultūros specialistus – anksčiau madoje buvo kultūros vadybininkai, vėliau – komunikacijos specialistai, o dabar – kūrybinės industrijos, tačiau šios sritys labai traukiasi. Maža to, šiose studijose dažniausiai apsiribojama bendromis kultūros ir vadybos kompetencijomis, tuo tarpu profesinės kompetencijos lieka šone.

Deja, į būsimus kultūros įstaigų vadovus pas mus nėra investuojama.

Būtent pastarosios ir yra visiškai užmirštos. O juk čia kalbame apie svarbiausią dalyką – turinį. Žmogus, vadovaujantis kultūros centrui, turi išmanyti apie tai, kas šiandien įdomiausia dailėje, kokie procesai vyksta akademinėje muzikoje, kas rengia netikėčiausius džiazo projektus, kokie chorai dabar „ant bangos“ ar kokios įdomybės vyksta folklore.

Visi šie dalykai ir dar daugybė mano nepaminėtų turėtų būti svarbūs tiek konkretaus žmogaus kompetencijoms, tiek bendruomenei, galų gale, valstybei. Deja, į būsimus kultūros įstaigų vadovus pas mus nėra investuojama.

Lygiai taip nėra rengiami ir tam tikrų sričių specialistai. Tarkime, folkloro ansamblio, liaudies šokio kolektyvo ar pučiamųjų orkestro vadovų niekas taip pat jau nerengia. Tiesa, ruošia atlikėjus, solistus, bet ne vadovus, kurie turėtų ir vadovavimo, ir dirigavimo, ir vadybos įgūdžių.

Kadangi pats esu iš muzikos srities, matau, kaip traukiasi chorvedžių gretos. Vienais metais neįstojo nė vienas jaunuolis. Ir tai, matyt, logiška – atlyginimai šioje srityje yra labai menki, maža to, neretai pačiam reikia darbo vietą ir susikurti.

Tarkime, smuikininkas gali nueiti į parduotuvę ir pagal savo poreikį bei galimybes nusipirkti instrumentą, kuris kainuos nuo kelių šimtų iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Tuo tarpu su meno kolektyvais situacija yra gerokai keblesnė: šis darbas reikalauja daugybės laiko bei pastangų.

Pauliaus Peleckio / 15min nuotr./Pagėgių kultūros centras ir biblioteka jame
Pauliaus Peleckio / 15min nuotr./Pagėgių kultūros centras ir biblioteka jame

– O gal turite statistiką, kokie žmonės dabar dirba kultūros centruose?

– Ne taip seniai apklausėme visus kultūros centrų darbuotojus ir tyrimo metu paaiškėjo, kad šiose įstaigose dirba 125-ių skirtingų profesijų žmonės. Didžioji jų dalis – humanitarinį išsilavinimą turintys darbuotojai, o kita dalis – turintys įvairias profesines kompetencijas. Tai, pripažinkime, puikiai atskleidžia, kokius žmogiškuosius išteklius mes turime.

Daugybę metų kultūros centruose dirbantys žmonės neturėjo galimybių kelti savo kompetencijų, tobulintis, matyti platesnių perspektyvų.

Čia būtų panašiai, jei sugalvoję gaminti lazerius, savo komandą sudarytume iš žemės ūkio specialisto, pedagogo ir vairuotojo. Apie kokį galutinį produktą tuomet galėtume kalbėti?

Žinoma, tai yra ilgalaikė problema. Daugybę metų kultūros centruose dirbantys žmonės neturėjo galimybių kelti savo kompetencijų, tobulintis, matyti platesnių perspektyvų. Išties, bent jau kai kur esama tam tikros stagnacijos ir ją reikėtų išjudinti.

– Kaip tik kritikai ir pastebi, kad bent dalies kultūros centrų veikla daugiausia yra orientuota į mėgėjišką meną ir etninę kultūrą, tuo tarpu profesionaliam menui dėmesio gerokai trūksta.

– Taip, kultūros centrams kartais priekaištaujama, kad ne tą kultūrą skleidžia, ne tuos kūrėjus kviečia. Štai jei būtų profesionalai, o geriausia – šiuolaikinio meno menininkai, tuomet būtų kitas lygis... O kas būna, kai atvežama šiuolaikinė paroda ar koncertas, o susirinkę žiūrovai žiūri nustėrę... Vadinasi – jie atsilikę, nieko nesupranta... Na, gerai, diagnozavome situaciją, bet kas toliau?

Retas kultūros centras turi techninių galimybių priimti simfoninį orkestrą, šiuolaikinio šokio trupę ar kilnojamą nacionalinio lygio parodą.

Kita vertus, regionuose išties egzistuoja tinkamos vietos problema, nes retas kultūros centras turi techninių galimybių priimti simfoninį orkestrą, šiuolaikinio šokio trupę ar kilnojamą nacionalinio lygio parodą. Pavyzdžiui, latviai regionuose yra pastatę bent penkias aukščiausio lygio koncertines sales, o mes tokios neturime net sostinėje. Tad apie ką kalbame?

V.Skaraičio nuotr./Šešioliktasis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“
V.Skaraičio nuotr./Šešioliktasis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“

Vienintelė sėkmės istorija mūsų šalies regionų infrastruktūroje – tai sporto arenos: reikėjo krepšiniui ir buvo padaryta. O jei taip regionuose būtų investuota ir į koncertų sales, iškart būtų sukurti nauji kultūros židiniai, aplink kuriuos vyktų kultūrinis gyvenimas, investicijos ir iniciatyvos.

Išties mes daug dėmesio skiriame ginčams dėl profesionalų ir mėgėjų, tradicinio ir šiuolaikinio meno ir daug jėgų atiduodame šių priešpriešų kūrimui bei kovai dėl jų. Bet ar ne žymiai svarbiau būtų surasti bendrą idėją, dėl kurios galėtume dirbti susivieniję?

– Tačiau dabar apsilankius regionuose, į akis krinta ir tai, kad kultūros centruose dažniau gali išvysti pramoginės, populiariosios kultūros atstovus ir tai tikrai bado akis. Ar pats čia nepasigendate drąsių, inovatyvių, netikėtų sprendimų?

– Išties nemažai kultūros centrų paslaugų yra komercializuota, o dalis jų tikrai yra menkavertės ir labai neskoningos. Maža to, esama čia ir atsilikimo, laiko seniai pralenktų dalykų. Tačiau, neabejotinai, kita dalis yra ir labai aukšto lygio. Tad kaip visa tai įmanoma suderinti?

Viena iš problemų yra ir ta, kad vietos politikai kultūrai neskiria deramo dėmesio, o neretai šių įstaigų vadovams nurodo dar ir patiems užsidirbti pragyvenimui. Žvelgiant iš šios perspektyvos, sprendimai kviesti populiarius atlikėjus atrodo visiškai suprantami, mat tokiu būdu yra surenkamos kitoms veikloms būtinos lėšos.

Sprendimai kviesti populiarius atlikėjus atrodo visiškai suprantami, mat tokiu būdu yra surenkamos kitoms veikloms būtinos lėšos.

Kita vertus, žmonės yra tokie, kokie yra. Ir jei vienintelis jų laidas su kultūra yra tai, ką jie daugybę metų žiūri per televiziją, tuomet ir nutinka taip, kaip tame beždžioniukų šou – pamatė ir patys to užsinorėjo.

O juk neretai pasitaiko ir taip, kad repertuarą „užsakinėja“ vietos politikai. Šitaip ir vyksta rungtynės dėl kalėdinių eglučių bei miesto švenčių – kas pritrauks didesnį dėmesį ar pas ką daugiau žmonių suvažiuos. Šitokią ydingą praktiką galima įvardyti ne tik kaip spaudimą, tačiau ir visišką nepasitikėjimą vietos kultūros žmonėmis. Tad pabandyk rodyti menus, kai regiono politikams užtenka popso.

Klausėte, ar nepasiilgstu drąsių ir inovatyvių sprendimų regionuose? Tačiau gerai įsižiūrėjus, Lietuvoje pamatytumėte daugybę vietų, kur vyksta pasaulinio lygio įvykiai. Pavyzdžiui, rugsėjo 2-ąją Jurbarke susivieniję du chorai su orkestru atliko kompozitoriaus Martino Palmerio „Mišias“. Šiam koncertui dirigavo pats autorius. Tai tikrai buvo pasaulinis įvykis ir jei tai būtų buvęs sporto renginys, visi Lietuvoje būtų garsiai skalambiję varpais.

Gero, kokybiško kultūrinio veiksmo mūsų regionuose tikrai yra ir mes jau seniai nebesame joks užkampis.

O kur Dubingių festivalis, sutraukiantis gausybę žmonių, fantastiški koncertai Leliūnų ar Anykščių bažnyčiose, operos koncertas Molėtų vasaros estradoje ant ežero kranto savo lygiu nieko ne prastesnis už Brėgenco muzikos festivalį.

Gero, kokybiško kultūrinio veiksmo mūsų regionuose tikrai yra ir mes jau seniai nebesame joks užkampis.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr.
Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Vis dėlto, tai ne visada pasiekia plačiąją auditoriją arba tiesiog paskęsta didžiuliame informacijos sraute. Tarkime, Lietuvos televizija „Panoramoje“ kasdien skiria dėmesį sportui, tačiau kultūrai neretai apsiribojama vos keliais trumpais reportažiukais. O kaip tai atspindi platų, kasdien kunkuliuojantį kultūros lauką tiek didžiuosiuose, tiek ir mažuose mūsų miestuose, miesteliuose ir net kaimuose?

Kuo visuomenės kultūrinis lygis bus aukštesnis, tuo didesnis bus ir atitinkamo meninio lygio poreikis.

Vadinasi, tai ne tik regiono žmogaus, bet ir bendro požiūrio į kultūrą problema. Juk į kultūrą ir meną būtina investuoti, juo labiau kai kalbame apie pakankamai siaurą auditoriją apimančius reiškinius.

Kuo visuomenės kultūrinis lygis bus aukštesnis, tuo didesnis bus ir atitinkamo meninio lygio poreikis.

– Bet juk esama atskirų programų, kurios orientuotos išskirtinai į regionų kultūrą, pasirengimą Dainų šventėms ir panašiai.

– Paimkime pavyzdį. Štai yra Lietuvos mažųjų kultūros sostinių programa. Kiekvienai jų iš Kultūros ministerijos programos metams yra skiriama po 10 tūkst. eurų. Neabejoju, kad savivaldybės prisideda dar bent kelis kartus tiek. Ir ką gi – pinigų yra. Šitaip sukeliami lūkesčiai, ir visi mano, kad dabar čia vyks pasaulinio lygio renginiai.

Žinoma, už tokius pinigus galima padaryti vieną didesnį renginį ir tuo užbaigti visą programą. Bet tai, neabejotinai, sukeltų didžiulę nepasitenkinimo bangą. Tad kultūros centrų darbuotojams tenka tas lėšas dalinti į mažesnius renginius ir žiūrovai vėl lieka nelaimingi, nes ne to tikėjosi.

Politikai ir dalis visuomenės kultūrą tapatina vien su televizija ir tuomet jie nori nesibaigiančio vyksmo, o ne tiesiog gerų kultūros įvykių.

Bėda ta, kad politikai ir dalis visuomenės kultūrą tapatina vien su televizija ir tuomet jie nori nesibaigiančio vyksmo, o ne tiesiog gerų kultūros įvykių. Bet kokybiškiems renginiams reikalingas visiškai kitoks pradinis finansavimas ir palaikymas, tik tuomet galima būtų tikėtis, kad per laiką užaugs ir bendruomenės poreikis tokiai kultūrai. Geri įpročiai formuojasi pamažu, o ilgalaikes tradicijas reikia auginti.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr.
Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

– O kaip, jūsų manymu, įmanoma regionuose užtikrinti kultūrinę įvairovę, kad viskas nesibaigtų tik pop žvaigždžių koncertais su fonogramomis ar vietinių mėgėjiškų kolektyvų pasirodymais?

– Kelis tūkstančius gyventojų turinčiame Estijos mieste, kultūros centre glaudžiasi 10–15 išties gerų kolektyvų. Tai labai svarbu, nes čia kalbama ne vien apie saviraišką, bendruomeniškumą, bet ir skonio formavimą. Tokiems žmonėms pigaus popso kaip kultūros jau nebeįkiši. Jie patys ieško aukštesnio lygio ir profesionalumo meno, kelionėse tai mato patys, tad natūraliai nori, kad ir jų pačių miestą ar rajoną pasiektų aukštesnio lygio ir įvairaus žanro kūrėjai.

O kaip norvegai kovoja su jaunimo priklausomybėmis nuo kvaišalų, kompiuterinių žaidimų ir interneto? Jie skyrė didžiules lėšas kultūrai, ypač pučiamiesiems orkestrams. Dabar jie turi maždaug 2 tūkstančius vien vaikams skirtų pučiamųjų orkestrų.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Rasos šventė Tauragėje – Lietuvos kultūros sostinėje 2023
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Rasos šventė Tauragėje – Lietuvos kultūros sostinėje 2023

– Bet ar galime lygintis su ekonomiškai gerokai turtingesne Norvegija?

– Čia nėra kalbos apie turtus. Tai, visų pirma, požiūrio klausimas. Pamenu, kai Vilniuje vyko Gedimino prospekto rekonstrukcija nuo Katedros aikštės iki Vyriausybės rūmų. Tuomet dėl sportinio intereso paskaičiavau viso šio projekto finansus ir paverčiau juos investicijomis į mokinių neformalų švietimą, nesvarbu, ar tai būtų meniniai, ar sporto būreliai. Kiekvieną klasę padalinus į tris dalis ir paskyrus po mokytoją, mano skaičiavimu, pinigų kiekvieno jų atlyginimui būtų užtekę aštuoneriems metams. Suprantate – aštuoneri metai investicijų – tai ilgalaikė strategija, kurią, visų pirma, lemia mąstymas ir suvokimas, kad tą reikia daryti šiandien.

Daugybė tyrimų rodo, kad kultūriniai poreikiai ir industrijos turi labai apčiuopiamą įtaką žmonių gyvenimo kokybei, darbo pasirinkimui, galiausiai, šalies ekonominiam augimui.

Daugybė tyrimų rodo, kad kultūriniai poreikiai ir industrijos turi labai apčiuopiamą įtaką žmonių gyvenimo kokybei, darbo pasirinkimui, galiausiai, šalies ekonominiam augimui. Gal todėl mes dar ir nesame pasiekę Norvegijos lygio, nes ne ten sudedame esminius akcentus?

Tad jei per artimiausius penkerius ar dešimt metų mes neinvestuosime į žmones, mūsų regionai liks tik vasarinėmis sodybvietėmis, o visi vietiniai gyventojai, nematydami jokių perspektyvų, išsivažinės.

Žinoma, nesakau, kad vienu mygtuko paspaudimu viską čia galima pakeisti. Tikrai ne. Tačiau šiandien be galo svarbu tai pamatyti, keisti mąstymą ir auginti kultūros lauką. Ir jei kantrybės mums nepritrūks, po dešimtmečio galėsime pripažinti, kad situacija jau keičiasi į gera.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis