– Pradėjusi pirmąją kadenciją atėjote su ambicingu tikslu. Tuo metu interviu 15min teigėte, kad tikitės pradėti naują Nacionalinio muziejaus erą. Kaip manote, ar pavyko tai įgyvendinti?
– Manau, per penkerius metus Nacionalinis muziejus labai pasikeitė, tad galbūt ir galima pasakyti, kad prasidėjo nauja muziejaus era. Pirmasis didysis pokytis – tai atsigręžimas į auditoriją. Mes siekėme ne tik kaupti ir saugoti eksponatus, bet ir pristatyti juos visuomenei suprantamais būdais. Norime, kad per istoriją žmonės suvoktų, kaip funkcionuoja pasaulis bei kokia yra paties asmens vieta pasaulyje. Taip užčiuopiame tapatybės, Lietuvos klausimus.
– Kaip vieną iš muziejaus ydų esate įvardijusi komunikaciją. Kaip dabar tai vertinate?
– Ji yra pagerėjusi įvairiomis prasmėmis. Pagaliau skyrėme biudžetą šiai sričiai, tad skelbimai apie renginius ir parodas atsirado ne tik pačiame muziejaus tinklalapyje ar portaluose, bet ir socialiniuose tinkluose, lauko reklamos stenduose, televizijoje. Be to, mes ėmėmės visiškai kitokios komunikacijos su lankytoju – parodoje jis pamato ne tik patį eksponatą, bet ir turi galimybę susipažinti su kontekstu. Parodas pradėjome konstruoti, kaip šiuolaikišką pasakojimą, paveikų ir emociniu požiūriu. Tik taip įmanoma suprasti žmones, gyvenusius prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų.
-
Ar leidėjai patiria krizę? R.Elijošaitytė-Kaikarė: lyginant su praėjusiais metais, šiuo metu jie gyvena prastesnėmis nuotaikomis
-
Su pilnais maišais meno kūrinių į troleibusą ir namo: kada tokį vaizdą išvysime Lietuvoje?
-
Nauji vėjai Klaipėdos kultūroje: „įtartinos“ meno formos, pasitikėjimo stoka ir daugiau kontrolės mero rankose
– Kaip suprantu, ir patiems kuratoriams nurodėte pakeisti darbo principus. Ar nebuvo pasipriešinimo?
– Nemanau, kad aš nurodžiau, kaip reikia dirbti, tačiau labai daug kalbėjomės apie tai, kas yra šiuolaikinis muziejus. Taip atsirado įvairios komandiruotės, mokymai su kuratoriais, rinkinių saugotojais. Bendromis jėgomis sudarėme parodų rengimo gaires, kuriose viskas ir yra parašyta. Vienas pagrindinių pokyčių buvo tai, kad parodą ėmė rengti ne vienas kuratorius, o visa komanda: kuratoriai, edukatoriai, architektai, dailininkai ir t.t.
– Kalbame apie pozityvius dalykus, tačiau ką norėtumėte savo naujoje kadencijoje pakeisti? Kokių trūkumų Nacionaliniame muziejuje vis dar yra?
– Per penkerius metus galima padaryti įvairių darbų, tačiau tikrai ne viską. Ateinančioje kadencijoje man svarbus skaitmeninimas. Palyginus su kitais muziejais, mes į tai įsijungėme ganėtinai vėlai – prieš ketverius su puse metų. Puikiai suprantame, kad atsiliekame. Pirmiausia norime suskaitmeninti fondus. Jie turėtų atsirasti limis.lt sistemoje bei kitose europinėse duomenų bazėse, kuriomis naudojasi daug platesnė žmonių dalis.
Aišku, mes saugome arti pusantro milijono eksponatų, tad reikia suprasti, kad suskaitmeninto turinio skaičiai procentine išraiška negali būti labai dideli. Muziejuje dirba tik tam tikras skaičius žmonių. Šiuo atveju svarbu nusistatyti, kokius eksponatus mes skaitmeniname. Tai yra tos vertybės, kurioms kyla grėsmė išnykti, arba tos, kurios yra labai svarbios mūsų kultūrai. Neduok Dieve, jeigu dėl kokių nors priežasčių jos dingtų…
Mums taip pat svarbu sukurti kitus skaitmeninius produktus, kaip antai parodos. Visa tai galima talpinti limis.lt, bet yra daug įdomesnių sistemų. Taigi esame užsibrėžę tikslą per metus sukurti bent vieną didelę įspūdingą skaitmeninę parodą.
Toliau norėtume labiau integruoti skaitmeną į pačias parodas. Joje fiziškai galima padėti vieną du eksponatus, bet mes turime ir kitokių objektų. Kartais juos norime parodyti iš tokių pusių, kurių plika akimi pamatyti neįmanoma. Mąstome ir apie tokį įrankį, kuriuo žmonės galėtų patys įeiti į mūsų muziejų ir kurti parodas. Mes jiems pateiksime eksponatus ir įrankius, kad jie galėtų patys atsakyti į sau įdomius klausimus.
Kitas svarbus uždavinys – tai tęsti pastatų atnaujinimą. Kai aš atėjau, pastatų būklė buvo labai prasta. Per pastaruosius penkerius metus man pavyko pabaigti renovaciją ir atidaryti Istorijų namus, visiškai atnaujintas Palangoje esantis Šliūpo muziejus, tvarkome Signatarų namus, be to, tuoj pat atidarysime Pilininko namą. Svarbiausias darbas šioje srityje – tai Arsenalo renovacija ir atidarymas su nauja nuolatine ekspozicija. Pagal tai, kaip išsidėlioję finansai, tai turėtų įvykti 2028 metais.
Per šią kadenciją dargi reikia pastatyti naujus muziejaus fondus. Deja, būdamas pats turtingiausias Lietuvos nacionalinis muziejus neturi tinkamų fondų. Praėjusiais metais išėjo naujas Kultūros ministerijos dokumentas, kuris apibrėžia, kaip turėtų būti saugomi eksponatai. Pagal naujas taisykles mūsų turimos erdvės visiškai neatitinka reikalavimų. Be kita ko, pusė muziejaus objektų saugomi ne mūsų teritorijoje, o nuomojamose patalpose. Kaip žinome, kyla karo grėsmė, bet mes neturime patvaresnių saugyklų, bunkerių tvariomis sienomis, už kurių būtų galima išsaugoti aukso fondą.
Kartu su Nacionaliniu dailės muziejumi padarėme galimybių studiją ir išsiaiškinome, ar galime įsigyti arba išsinuomoti tokį pastatą. Nieko panašaus nėra, todėl vienintelė galimybė yra pasistatyti naujas patalpas. Puikiai suprantame, kad valstybė šiuo metu pinigų neturi, tad ieškome kitų galimybių, pavyzdžiui, įtraukti verslą.
– Kur tos saugyklos galėtų būti?
– Jau esame sutarę su savivaldybe, kad jos turėtų atsirasti Vilniaus miesto teritorijoje. Didžiagabaričiams daiktams saugyklos šiuo metu statomos Rumšiškėse ir mums yra skirti 2000 kvadratinių metrų. Mes juos tikrai išnaudosime. Bet saugyklų mums reikia Vilniuje, nes per metus pas mus apsilanko apie 800 lankytojų-tyrėjų.
Tęsiant kalbą apie pagrindinius uždavinius, tai toliau eina Nacionalinio muziejaus tarptautiškumas ir tarptautinis bendradarbiavimas. Prieš penkerius metus ši įstaiga nebuvo labai stipri žaidėja šioje srityje, bet per tą laiką pavyko užmegzti daug naudingų kontaktų. Čia išskyriau kelias kryptis, ties kuriomis ir reikia tęsti darbą. Pirmiausia – Baltijos šalys ir Lenkija, nes ateity mūsų laukia bendri iššūkiai dėl mūsų geopolitinės situacijos ir mes turime vienas kitą labai gerai pažinti. Ne kartą esame patyrę, kaip istorija yra naudojama kiršinimui, manipuliacijai.
Dėl tos pačios geopolitinės situacijos antroji svarbi kryptis yra Pietų Europa. Jie kaip ir supranta įvykius Ukrainoje, iš Rusijos sklindančią grėsmę, bet nuo jų tai yra labai toli, todėl į kai kuriuos dalykus reaguoja mažiau jautriai. Mūsų užduotis – kartu daryti projektus ir per juos išaiškinti savo istoriją.
Toliau yra demokratinės Azijos šalys bei Amerika.
– Kaip tik neseniai pasirašėte sutartį su Luvru. Negi Lietuvoje atsiras parodos su šio muziejaus eksponatais ir atvirkščiai?
– Tikrai atsiras. Tačiau su Luvru sutartį pasirašėme dėl mokymų, nes jo muziejininkystės mokykla – viena stipriausių pasaulyje. Kaip žinote, Lietuvoje šios profesijos atstovų niekas neruošia, todėl muziejininkų kvalifikacijos kėlimo klausimas yra Nacionalinio muziejaus atsakomybė.
Susitarėme ir dėl bendrų renginių. Kalbėsime apie muziejų vaidmenį karo metu. Luvro direktorė mūsų pokalbio metu pripažino, kad ji irgi jaučia, ruošiasi mažiau ramiam laikotarpiui.
Kalbant apie eksponatų skolinimąsi, tai Luvras saugo įdomią kolekciją, susijusią su lituanistika. Tarp jų – Tiškevičiaus padovanoti egiptologijos dalykai. Tad mūsų tikslas yra kuo išsamiau ištyrinėti šio muziejaus kolekciją bei plėsti su Lietuva susijusių eksponatų sąrašą.
Be kita ko, bendradarbiausime ne tik su Luvru, bet ir Marselio muziejumi, kuris saugo dalį lituanistinės kolekcijos, atsidūrusios ten po 1900 metų Paryžiaus mugės. Lietuva anuomet dar nebuvo nepriklausoma, bet lietuviai, gyvenantys Amerikoje, pripirko eksponatų ir atsiuntė į aną mugę.
Taip pat su Pompidou meno centro vadovu Laurent’u Le Bonu patvirtinome, kad 2027 metais Nacionaliniame muziejuje rengsime didelę Kaziui Varneliui skirtą parodą. Jis bus parodytas kitų panašiu metu ir stiliumi kūrusių dailininkų kontekste. Panašiu principu K.Varnelis bus pristatytas ir šiais metais Prancūzijoje. Kartu su „Vasarely Foundation“, esančiu netoli Marselio, K.Varnelis bus pristatomas su darbais iš Pompidou, Lenkijos ir Vengrijos kolekcijų.
– Viena opiausių bėdų visoje Europoje ir Lietuvoje yra atminties tema. Lietuvoje vis netyla diskusijos tiek apie S.Nėrį, tiek apie J.Marcinkevičių. Kaip manote, kokį vaidmenį užima muziejus spręsdamas šią problemą?
– Mūsų muziejus apie šias temas pasirinko kalbėti aiškindamas ir pristatydamas sovietmečio fenomeną. Mes esame surengę ne vieną parodą ir toliau tęsime šį darbą. Norint suvokti, kodėl kyla visos šios aistros, reikėtų suprasti, kaip tas sovietmetis mus suformavo ir pakeitė. Be to, didelė dalis susipriešinimo kyla dėl istorijos, kurios mes nežinome, jos vertinimo. Tiesa, Nacionalinis muziejus nesiima vertinti (tam yra kitų profesijų žmonės), bet mes pristatome įvairias nuomones, kontekstą ir taip keldami klausimus skatiname visuomenę diskutuoti.
Kaip tik baigėsi paroda apie Antrojo pasaulinio karo naratyvus „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“. Joje buvo pasakojama, kaip po okupacijos mūsų menininkai buvo verčiami pereiti į sovietinę ideologinę dailę.
Ateinanti paroda šiuo klausimu bus iš Antano Sutkaus kūrybos. Ji vadinsis „Saldus nomenklatūros gyvenimas“. Kaip suprantate, reiškinys „nomenklatūra“ neišnyko pasikeitus sistemoms, todėl mes turime puikiai suvokti, kas tai per dalykas, kaip jis veikia, tam, kad žinotume, ko turime saugotis.
– Daugelis eksponatų buvo pavogti iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą. Ar yra vilties juos susigrąžinti iš Rusijos, kurioje nemaža dalis jų atsidūrė?
– Tiesa, kad didelė dalis mūsų kolekcijų yra išvežta. Deja, mums kartais trūksta žinių, kas konkrečiai yra pavogta. Per šiuos 35-erius laisvės metus buvo periodų, kai galbūt galėjome bendradarbiauti su Rusijos muziejais ir šiek tiek praskleisti tą uždangą. Tas buvo daroma, tačiau šie laikotarpiai ypač banguoti. Nuo karo Ukrainoje pradžios 2014 metais jokio bendradarbiavimo tęsti nebuvo įmanoma, bet po truputį aiškinamės ir kai kuriuos dalykus sužinome. Vienas pavyzdžių – Vilniaus maketas, sukurtas prieš 200 metų. Tai carinės okupacijos laikais sukurtas, labai detalus karinis žemėlapis.
Bet ką dabar galime padaryti? Į tai neseniai įsitraukė ir Kultūros ministerija. Šiuo metu žadama sudaryti jau žinomų išvežtų eksponatų sąrašą ir vadovaujantis tarptautinėmis konvencijomis traktuoti tai, kaip okupacijos metu išvežtas vertybes.
Tai yra labai ilgas procesas ir tikrai nesitikiu, kad artimiausiu metu kas nors iš Rusijos galėtų grįžti į Lietuvą.
