Naktinė fotografija lėtesnė – vienos nuotraukos fotografavimas gali trukti net iki pusvalandžio, todėl dažnai laukdamas tinkamo kadro Mantas visą naktį praleidžia stebėdamas žvaigždes ar vaikščiodamas po apleistas vietoves. Nors iš šalies toks naktinių vaizdų medžiojimas gali pasirodyti kaip itin svajingas gyvenimo būdas, romantiko etiketės Mantas griežtai kratosi: „Naktinė fotografija man tėra įrankis akimirkai pasprukti nuo aplinkinio pasaulio“.
Neįprasta Manto kūryba visuomenės dėmesį atkreipė prieš metus, kai pasirodė jo daryta Labanoro regioninio parko bokšto nuotrauka, kurioje pavyko užfiksuoti krentančio meteorito uodegą. Nuotrauka žaibiškai apskriejo didžiausius Lietuvos interneto portalus, pateko į „We Love Lithuania“ knygą ir dovanojo žinomumą, tačiau Mantas to nesureikšmina: „Savo darbams visada būsiu labai kritiškas“.
Artimiausiuose fotografo planuose – išvyka į apleistą Černobylį ir jau suskaičiuotos dienos iki kelionės į Islandiją, iš kurios tikisi parsivežti magiškų šiaurės pašvaistės vaizdų. Taip pat visai netrukus gimtojoje Utenoje Mantas ruošiasi pristatyti savo darbų parodą „Nakties gali būti mažai“.
– Mantai, papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?
– Juokinga prisiminti, pirmuosius metus fotografą labiau vaidinau nei juo buvau: nešiojausi ant kaklo pasikabinęs fotoaparatą lyg turistas, eksperimentuodamas fotografuodavau visai paprastus, netgi banalius dalykus. Pavyzdžiui, nufotografuodavau gėlę, už jos matydavosi susiliejęs fonas, ir įsivaizduodavau, kaip tobulai tai atrodo (juokiasi). Tačiau praėjus metams į fotografiją pradėjau žiūrėti rimčiau.
Studijos radikaliai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Supratau, kad norint kažką gauti reikia pastangų.
– Kas atsitiko per tuos metus? Kiti pabando fotografuoti, bet vėliau fotoaparatą tiesiog numeta ir prie to nebegrįžta, kodėl nesustojai tu?
– Visada žavėjausi menu, o tam tikru metu atėjo sąmoningas suvokimas, kad savo gyvenimą noriu sieti su kūryba, tačiau nemokėjau nei piešti, nei kurti muzikos, taigi fotoaparatas man tapo geriausia priemone išreikšti save.
Baigęs mokyklą įstojau studijuoti fotografijos Vilniaus dizaino kolegijoje, ir tai radikaliai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Mokykloje nebuvau pats geriausias mokinys: įvertinimai būdavo vidutiniški, neskirdavau tam daug laiko. Išvažiavęs studijuoti supratau, kad norint kažką gauti reikia pastangų – niekas tavęs nevertins gerai vien todėl, kad tu ten esi. Kai fotografuoji, esi priverstas būti „barbe devyndarbe“.
– Ką turi omenyje taip apibūdindamas fotografo darbą? Fotografavimas tau – ilgas procesas?
– Internete dabar galima rasti labai daug nuotraukų, bet reta žiūrovui palieka jausmą. Manau, kad vienetai tokių kadrų padaromi atsitiktinai, todėl prieš fotografuodamas darbus planuoju. Iki plano išpildymo nuotrauka praeina daug tarpsnių, man įdomiausias laikas nuo idėjos gimimo iki tol, kol pirminį rezultatą išvystu fotoaparato ekrane, vėliau prasideda juodas darbas – retušavimas ir kiti darbai.
Į kadrą dažnai patenka dirbtinių žemės palydovų – nuotraukose juos lengva sumaišyti su meteorais, bet tikras kosminis kūnas danguje palieka spalvą.
– Tačiau dirbant su tokiu žanru kaip naktinė fotografija tikriausiai neįmanoma suplanuoti galutinio rezultato?
– Iš tiesų, niekada nežinai, ką gali pagauti fotografuodamas dangų, į kadrą dažnai patenka dirbtinių žemės palydovų, kurie dangų apšviečia keletą sekundžių – nuotraukose juos lengva sumaišyti su meteorais, bet dėl savo sudėties tikras kosminis kūnas palieka spalvą. Šiuo metu dirbu su nuotraukomis iš rugpūtį vykusio kosminių nuolaužų lietaus, greit pamatysiu, kokių meteorų pagavau.
– Kodėl pasirinkai fotografuoti būtent naktį, kuo tave žavi šis žanras?
– Daugelis mažų dalykų naktį sudaro tobulą harmoniją. Tamsusis metas yra šiokia tokia mistika, kai žmogaus galvoje sukasi visiškai kitokios mintys nei dieną. Dar pridėkime žvaigždėtą dangų, į kurį kiekvieną kartą galiu žiūrėti visą naktį. Galiausiai, naktinėje fotografijoje tiek daug galimybių žaidimui apšvietimu, visiškos laisvės kūrybai.
– Fotografuoji ne tik dangų, bet ir žmonių apleistas vietas. Turbūt naktimis esi išvaikščiojęs daugybę neįprastų kampelių?
– Teko apsilankyti ir didžiausiuose Lietuvos bunkeriuose, ir daugybėje apleistų gamyklų bei pastatų, Lenkijoje esu fotografavęs net ištisą nebegyvenamą miestelį. Vaikštant tokiose vietose aplanko labai įvairios mintys – dažnai stebiuosi, kaip greitai gamta laimi kovą prieš žmogaus statinius.
Dirbti tokiose vietose ne visada paprasta – fotografuodamas esu susidūręs su narkomanais, elgetomis, vieną kartą situacija buvo išties pavojinga, man ir draugams grasino peiliu.
Tačiau ne visi gyvenimo paraštėse atsidūrę žmonės agresyvūs. Vienas įsimintiniausių momentų man – kai Vilniuje pralindę pro tvoras su draugais patekome į apleistą bažnyčią, o joje pasirodo buvo apsigyvenęs visas būrys benamių, tačiau su jais pavyko susidraugauti. Jie netgi padėjo mums fotografuoti siūlydami savo idėjas ir laikydami apšvietimui skirtas dūmines petardas.
Ateityje rimtai svarstau prisidėti prie įvairių socialinių akcijų, norisi savo aplinkoje padaryti kažką gero. Apie visuomenės problemas reikia kalbėti garsiai, nes į kurią pusę Lietuvoje bepažiūrėtum – jų pilna. Menas šiuo atveju gali būti teisinga reklama – kelias į žmonių supratimą.
Apie visuomenės problemas reikia kalbėti garsiai, nes į kurią pusę Lietuvoje bepažiūrėtum – jų pilna.
– Bet kaip susitvarkai su baime vykdamas į nuošalias vietas, nepasimeti pavojingose situacijose?
– Dažniausiai fotografuoti vykstu su draugu, taip pat fotografu, kartais prisijungia ir didesnė kompanija. Prieš vykdami stengiamės pasiskaityti, ką ten galime sutikti, visada pasiimame gausų apšvietimą bei gerą avalynę, pakrauname telefonus ir nepamirštame vandens. Kai kurie pastatai išties yra kritinės būklės, todėl patys suprantame, kad negalėsime visur patekti, bandome nepersistengti su realiomis galimybėmis.
Turiu didelę aukščio baimę, todėl dažnai tai man būna didžiausias iššūkis. Kai stovi visiškai atviro daugiaaukščio pastato viršutiniame aukšte, jauti, kaip linksta kojos, darosi sunku vien mintimis save nuraminti. Tada geriausias būdas trumpam atsitraukti ir pailsėti.
– Ar be socialinių problemų yra dar kokia nors žinutė, kurią vaizdais norėtum perduoti žiūrovui?
– Kiekvieną kartą fotografuoti keliauju su skirtinga mintimi, kartais noriu perteikti akimirką, kartais jausmą, dažnai savo darbuose pats matau vienatvės temą.
– Tavo kūrybai reikalinga vienatvė?
– Kūryba nėra monotoniškas darbas, kai iš anksto žinai, kada kelsiesi, ką darysi ar kiek už tai gausi pinigų, reikia įkvėpimo – turi degti ugnelė. Pastebėjau, kad mane tam labiausiai nuteikia pabuvimas su savimi. Įdomiausios mintys ir didžiausi pasiekimai ateina tada, kai niekas neriboja. Likęs vienas įkvėpimo semiuosi iš muzikos, mėgstu skaityti knygas. Būna, kad knygoje perskaitau kokį nors sakinį ir jau įsivaizduoju, kaip norėčiau tai perteikti vaizdu.
Tai pirminis etapas, po jo belieka susidėti įrangą ir keliauti dirbti. Nesu vienišius iš prigimties, todėl eidamas fotografuoti dažnai pasiimu ir draugus, mėgaujuosi jų kompanija ne mažiau nei kūryba.
