– Šiandien Ukrainos dėmesio centre, matyt, sunku rasti vietą kitų šalių kultūrai, Lietuvos taip pat. Kokį tikslą sau keliate prisiimdamas šias pareigas?
– Žinoma, Ukrainos dėmesio centre šiuo metu yra pergalė. Visgi po kiekvieno karo atsistato ne tik miestai, bet ir sugriauti žmonių gyvenimai. Egzistuoja ne tik apčiuopiamos, bet ir neapčiuopiamos kultūrinės vertybės, perduodamos iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas.
Apskritai nematau dabar svarbesnės vietos pasaulyje nei Ukraina, kuri būdama Europos viduryje yra šalia mūsų.
– Bet kaip lietuvių kultūra galėtų padėti ukrainiečiams pasiekti pergalę?
– Nežinau, ar kultūra galėtų padėti tai įgyvendinti. Ji nei šautuvas, nei raketa, nei radaras, tačiau ji reikalinga emocinio klimato kūrimui. Visgi pažvelkite į tai, ką mes darome dabar – vos ne kiekviename muziejuje, knygų mugėje, teatre ar kitoje kultūrinėje institucijoje pristatome ukrainiečių meną. Integruojame juos čia tam, kad nepražūtų kūriniai ir skatintume juos toliau kurti.
– Vadinasi, ir lietuvių kūrėjai galės vykti į Ukrainą, ieškoti bendradarbiavimo formų taip siekiant palaikyti.
– Taip, nes tai ir yra viena pagrindinių kultūros atašė funkcijų – rūpintis savo šalies kūrėjų integracija užsienio šalyje. Nors šiais ekstremaliais laikais prieš mane buvusi kultūros atašė Ina Kniurienė labiau rūpinosi ukrainiečių kūrėjų pristatymu Lietuvoje.
Kita vertus, kultūrinis gyvenimas Ukrainoje nėra visiškai nutrūkęs. Galbūt Kyjive jo šiek tiek mažiau, bet vakarinėje dalyje jis vyksta – per festivalius, parodas. Tačiau man pačiam pirmiausia reikės į Ukrainą nuvažiuoti, nes nebūtinai ten yra taip, kaip matome ir girdime Lietuvoje.
– Kur jūs dirbsite Ukrainoje?
– Lietuvos ambasada yra Kyjive, tačiau dar norėčiau pabrėžti, kad nebūsiu kultūros atašė tik Ukrainoje, į mano pareigas taip pat įeina ir Sakartvelas. Jame šiuo metu vyksta svarbūs demokratiniai dalykai, nes žmonės kovoja už savo laisvę, tad kultūra turėtų eiti viso to priekyje. Nes kas yra kultūra? Tai mūsų vertybės.
– Nors ir padavusios prašymus tiek Sakartvelas, tiek Ukraina šiuo metu nėra Europos Sąjungoje (ES). Tai valstybės, į kurių gyvenimus vis bando kištis Rusija. Vienoje vyksta žiaurus karas, kitoje – politiniai neramumai. Kokias pagrindines sistemines kultūrines problemas, su kuriomis jums teks dirbti, įžvelgiate?
– Manau, kad anksčiau ar vėliau šios šalys taps ES dalimi, nes jos yra mūsų erdvės valstybės. O problemų, kaip ir bet kurioje kitoje vietoje, tikrai yra. Netgi dirbdamas Kinijoje bei Pietų Korėjoje su panašaus tipo iššūkiais nuolatos susidurdavau.
Vis dėlto dirbsiu dviejose šalyse, kuriose situacija yra labai skirtinga. Įvykiai Sakartvele yra ryškiai susiję su kultūra. Juk kultūra ir yra politika. Dažnai sakoma atskirkime politiką nuo sporto, nuo meno, bet tai yra neįmanoma. Visai neseniai Tbilisio meno muziejuje menininkai norėjo atsiimti savo kūrinius taip išreikšdami protestą prieš proputinišką valdžią. Kultūros ministerija uždraudė taip daryti ir pasmerkė kūrėjus, bet Sakartvelo prezidentė išreiškė palaikymą. Tai yra politinis mūšis, kuriame kultūra labai dalyvauja.
Tuo metu, kai prieš Rusiją Ukrainoje kovojame ginklu, Sakartvele tai daroma žodžiu. Virš 100 tūkst. rusų karo metu pabėgo į Sakartvelą tik dėl to, kad veikė bevizis režimas. Rusai šioje šalyje įsteigė daugiau kaip 6 tūkst. įmonių, kiek žinau, jie daug ką supirkinėja. Galbūt Rusija bando Sakartvelą paimti ne ginklu, bet pinigais? Manau, kad šiuolaikinis menas apie šią situaciją galėtų nemažai pasakyti. Visgi šioje šalyje daug kas yra labai nauja. Nesvarbu, kad jų fotografija, kinas yra aukštumoje, pirmoji meno mugė ten atsidarė vos prieš keletą metų. Čia, Lietuvoje, mes esame pripratę prie galerijų savaitgalio, o ten tai tėra pirmieji žingsniai.
– Vienas iš Putino tikslų yra kultūriškai įsiveržti į abi šalis, o ypač Ukrainą. Kaip bendradarbiavimas su Lietuva gali padėti sumažinti Rusijos minkštąją galią?
– Su minkštąja galia minkštai ir reikia kovoti. Mes turime parodyti, kokios iš tiesų demokratinės vertybės yra. Lietuvoje, deja, sovietinis mentalitetas taip pat vis dar gajus. Tai labai gerai matosi iš rinkimų rezultatų. Štai Ukrainoje ir Sakartvele situacija yra dar blogesnė. Aišku, kad visada bus žmonių, kurie tikės Putinu, nors tai, ką jis bando primesti, nėra jokia kultūra. Tai grobuoniškumas. Abi šalys yra pajautusios, ką reiškia Rusijos patrankos ir prievarta. 20 proc. Sakartvelo teritorijos vis dar okupuota.
– Baigėte kadenciją Kinijoje ir Pietų Korėjoje. Kaip jums sekėsi ten?
– Sekėsi įvairiai. Kinijoje pavyko padaryti daug gerų projektų, aišku, pradžioje viską sustabdė COVID-19, o vėliau ir politinė situacija dėl Taivano. Tiesa, esu visiškai už Lietuvos poziciją ir visai nesvarbu, kad buvo atšaukta daug kultūrinių projektų. Bet praradimas menkas – daug kultūrinių projektų įgyvendinome Taivane. Su šia šalimi iki šiol kasdien bendraujame per įvairius kultūrinius projektus. Antai rudenį bus rodoma „Saulė ir jūra“, o birželį didžiulė menininkų studentų delegacija atvyksta į Vilnių. Vyksta labai gražūs ir netrumpalaikiai dalykai.
O Kinijoje... Joje sukasi tokia galia ir pinigų masė, kad jie gali nusipirkti viską, kas geriausia yra pasaulyje, pavyzdžiui, kasmet eksponuoti Andy Warholo parodas. Todėl mes jiems turime pasiūlyti tik labai labai ypatingus atvejus. Kaip bebūtų gaila, tokių vardų daug neturime. Nors būdami maža šalis turime Joną Meką, Jurgį Mačiūną.
Tuo metu su Pietų Korėja iki šiol vyksta gražūs dalykai. Netrukus Radvilų rūmų dailės muziejuje bus atidaryta didžiulė Pietų Korėjos fotografijų paroda, kas yra atsakas į mūsų parodą Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.
Tai štai tokie projektai ir yra siekiamybė, todėl to paties norisi bendradarbiaujant su Ukraina ir Sakartvelu!
