K.Vilkauską komiteto pirmininku ketvirtadienį dar turėtų balsavimu patvirtinti Seimas.
Kaip rašyta lrt.lt, pastaraisiais metais K.Vilkausko vardas buvo minimas ne tik kultūriniame kontekste. Andriaus Tapino akcijos „Skaidrinam“ metu buvo atkreiptas dėmesys, kad Seimo narys per pirmus 3 metus įsigijo 8556 daiktus (suvenyrus, dovanas su parlamento logotipu), tam išleista beveik 19 tūkstančių su trupučiu eurų.
Lrt radijui K.Vilkauskas teigė, kad daiktų jis „niekur nenusinešė“: „Esu aktyvus vienmandatėje išrinktas Seimo narys. Visos dovanos nuėjo į kultūrinius ir bendruomeninius renginius. Leistinos sumos neviršijau, viskas nuėjo žmonėms.“
15min domėjosi, kokia jo vizija, kokie svarbiausi darbai laukia naujoje jo darbotvarkėje, kiek kultūros apskritai yra jo gyvenime.
– Ką veikėte iki tapdamas politiku? Ar jūsų gyvenime buvo daug kultūros?
– Tikrai nemažai. Besimokydamas mokykloje dalyvavau įvairiausiuose būreliuose, būdamas studentas šokau viename žymiausių nepriklausomybės laikų šokių ansamblių „Poringė“. Tuo pačiu metu vaidinau pusiau profesionaliame Profsąjungų rūmų teatre. Vėliau 30 metų šokau vyresnio amžiaus šokių kolektyve ir jau 30 metų vaidinu mėgėjų teatre. Būdamas seniūnu vesdavau renginius ir juos organizuodavau. Žodžiu, su kultūra visada turėjau glaudų santykį.
– O dabar ar domitės profesionaliuoju, šiuolaikiniu menu?
– Be abejo. Kai turiu laiko, einu į spektaklius, klasikinės muzikos koncertus. Tik aišku, dabar mažiau laiko, bet pareigos įpareigos daugiau dėmesio tam skirti.
– Iš to, ką girdėjau praėjusios kadencijos Kultūros komitete, panašu, kad daugiausia dėmesio skiriate etnokultūrai. Kaip tai paveiks jūsų vadovaujamo Kultūros komiteto dienotvarkę?
– Visų pirma, nereikėtų išskirti vienos srities. Praėjusioje kadencijoje etnokultūrai dėmesį skyriau todėl, kad, mūsų nuomone, ji buvo neleistinai stumiama į paribius, nors viena sritis neturėtų nukentėti ar būti labiau iškelta nei kitos. Kalbant apie finansinę situaciją, horizontalumas turėtų būti išlaikytas. Tuo ir vadovausiuosi.
Vienas iš pagrindinių mano pirmininkavimo tikslų – prioritetų sąraše kultūrą kilstelti aukščiau. Nes dabar kalbėdami apie kultūros sritį tuos prioritetus kažkur nustumiame, nors, mano nuomone, jie turėtų būti po nacionalinės gynybos klausimo antroje pozicijoje.
– Kodėl?
– Kalbant apie karą Ukrainoje, tai [pergalę] lems ne tik geri ginklai, bet ir kovinė dvasia. O ji kyla iš kultūrinio, tautinio identiteto suvokimo. Jie laiko save ukrainiečiais, nesvarbu, kokią kalbą jie vartoja. Dvasinė stiprybė, pilietiškumas yra vienas svarbiausių jų ginklų.
[Lietuvoje] dažnai nevertiname, ką sukūrė mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai. Kultūrinis paveldas, papročiai, tradicijos turėtų būti mūsų stiprybė.
– Ar esate suskaičiavęs, kiek apskritai valstybė skiria etnokultūrai? Kalbu apie būrelius, Nacionalinį kultūros centrą, Dainų šventę. Be to, LRT radijo žurnalistas Marius Eidukonis pastebėjo, kad etnokultūros atstovai gauna netgi didesnį nei vidutinį atlygį.
– Jis kalbėjo apie Etninės kultūros globos tarybą. Lietuvoje savivaldybėse trūksta paveldo, o kultūros centruose etnokultūros specialistų.
– Ar tikrai etnokultūra yra vienintelis išskirtinumas, kurį mes turime?
– Tikrai ne vienintelis, bet praėjusioje kadencijoje daugiausia dėmesio skyriau etnokultūrai, nes ji mažiausiai jo sulaukė. Iš tikrųjų, mūsų išskirtinumas yra mūsų kūrybiškume. Reikėtų atsiminti, kad mes priėmėme 2050-ųjų nacionalinės pažangos strategija, kurioje visi politikai patvirtino, kad kultūra yra valstybės pamatas ir mums reikalingi kultūringi ir išsilavinę piliečiai. Kultūra plačiąja prasme yra tai, ką mes geriausio sudedame į ją – mūsų patirtys, kūryba, emocijos, istorinė atmintis ir tradicijos, sugyvenimas kartu nesvarbu, kokios tautos būtume, ne „cancel“ kultūra.
– Ką turite omeny, sakydamas „cancel“ kultūra? Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– Kalbėdami apie žymius žmones, pavyzdžiui, Salomėją Nėrį ir kitus žymius rašytojus, mes turėtume įvertinti, atskirti jų kūrybinę dalį nuo to, kad jie turi vieną ar kitą neigiamą antspaudą. Turėtume kitaip pažvelgti, giliau ir vertybiškiau.
– Manote, kad kultūrą nuo politikos reikėtų atskirti?
– Kultūra nuo politikos niekada nesiskiria, nes politika yra nemaža mūsų gyvenimo dalis. Žinote, kalbu apie tas atskirtis – ar mes imame ir nukapojame, kažką bandome naikinti ar griauti. Geriau vertinti per istorinę prizmę gerus ir blogus dalykus.
– Kokia jūsų pozicija kultūros atminties klausimu? Sovietinį palikimą reikėtų kontekstualizuoti, naikinti ar palikti?
– Manau, reikėtų spręsti su tikrais, nepolitizuotais ekspertais. Daugeliu atvejų, įvertinti visas istorines aplinkybes, kokiame kontekste jie kūrė, ar ta vadinama kūrybinė nešančioji dalis didesnė. Kiek įtakos vienas ar kitas kūrėjas padarė mūsų sąmonei ir mūsų visuomenei. Kalbant apie Justiną Marcinkevičių, panašu, kad mes į dalį visuomenės žiūrime kaip į kolaborantus, nematome to, kad kai kurie žadino žmonių savimonę, dvasią.
– Kokias didžiausias kultūros politikos problemas šiandien reikėtų spręsti?
– Kaip ir minėjau, turėtume kilstelti kultūros prioritetą kiek aukščiau. Artimiausiu metu turėtų būti surašyta Vyriausybės programa, tai, manau, kad kultūra turėtų turėti aukštesnį prioritetą. Be to, labai svarbu, kad mes galėtume investuoti į kuriančius žmones, nes visose srityse dažnai investuojame į procesus, veiksmus, bet žmogus lieka nuošalyje (ar jis būtų iš profesionalaus, ar mėgėjų srities).
– Kokių dar problemų įžvelgiate?
– Be abejo, esu susirašęs visą spektrą spręstinų klausimų, kaip antai kultūrinis turizmas ir jo kuravimas (dabar nėra šio departamento), regionų bendruomenių projektai, edukacijos, kurie tikrai yra vertingi ir į juos reikėtų atkreipti dėmesį. Vis dėlto, mes turėtume peržiūrėti regioninės kultūros politika tam, kad ji maksimaliai galėtų atsiskleisti.
Reikėtų kalbėti apie Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, regionų tarybų ir joms reikalingos didesnės [finansavimo] dalies.
Be to, mes turime Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą, kuris yra priimtas ir jis yra labai svarbus dokumentas. Čia reikėtų į jį atidžiau pažvelgti ir užsiimti parlamentine kontrole, kad jis būtų vykdomas.
Svarbus ir horizontalus kultūros finansavimas (čia turėtų prisidėti visa Vyriausybė), sinergija tarp Švietimo ir Kultūros ministerijų, kurios yra neatsiejamos. Matyt, Kultūros komiteto formate reikėtų turėti daugiau susitikimų.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tautinių mažumų klausimą ir didesnės šių bendruomenių įtraukties. Tai ypač svarbu mūsų vidinio saugumo, nes dažnai kultūriškai atstumiame šiuos žmones. Jie gali jaustis neįvertinti.
O kur dar išeivijos klausimas, lituanistikos centrai, kultūros paveldo įstatymas.
