„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Nauji vėjai Klaipėdos kultūroje: „įtartinos“ meno formos, pasitikėjimo stoka ir daugiau kontrolės mero rankose

Praėjusią savaitę kultūros bendruomenėje užvirė diskusijos dėl naujosios Klaipėdos valdžios požiūrio į kultūros sektorių, pakeistą projektų finansavimo tvarką, o vertinimo komisijoje paliekant beveik išimtinai Savivaldybei pavaldžių įstaigų darbuotojus.
Sociologas Liutauras Kraniauskas
Klaipėda / Asmeninio archyvo nuotr. / 15min koliažas

„Reikia didelių kultūrinių renginių, kurie pritrauktų daugiau turistų“, – garsiai pasisakė vicemerė Lina Šukytė-Korsakė. Tuo pačiu Savivaldybė ne tik atsisakė iki tol gyvavusio trejų metų strateginio įstaigų finansavimo, tačiau ir nutraukė septynerius metus trukusį bendradarbiavimą su Prancūzijos ambasada, kaip tik šiais metais, kai Prancūzijoje planuojamas Lietuvos kultūros pristatymo maratonas.

Į šią situaciją sureagavo ir kultūros ministras Simonas Kairys. Jis teigė, kad „blogai, jei savivaldybės pradės matyti kultūrą tik kaip didžiąsias miesto šventes ir renginius. Tuomet jokių šansų NVO ir atskiriems menininkams, kuriems savivaldybės parama būna itin reikšminga. Aš jau nebekalbu apie tai, jog kultūra suvokiama tik kaip pramoga – tai labai siauras požiūris“.

Pirmadienį ministras atvyko į Klaipėdą, kur susitiko su kultūros bendruomenės atstovais ir išklausė jų pozicijos.

Apie pokyčius Klaipėdos kultūros lauke, kuriuos nulėmė nauja miesto valdžia, svarbiausius jo darbus ir nerimą keliančius ženklus pasikalbėjome su Klaipėdos universiteto sociologu Liutauru Kraniausku.

Galios pozicijų kaita

Pasak Klaipėdos universiteto sociologo Liutauro Kraniausko, kiekviena nauja valdžia atsineša savo matymą – kas yra kultūra ir kas čia laikytina vertinga – ir būtent šis matymas padiktuoja jų politinius sprendimus kultūros lauke.

„Vieni gali orientuotis į liaudiškos kultūros puoselėjimą, kiti – į inovacijas, dar kiti – į daugiakultūriškumo ar bendruomeniškumo puoselėjimą ir pan. Visur glūdės du dalykai – estetiniai standartai ir organizacinis principas, kurių dėka ir puoselėjama kultūra, brėžiamos jos ateities gairės“, – teigė pašnekovas.

Jis pastebėjo, kad dabartiniame Klaipėdos kultūros lauke stebima akivaizdi galios pozicijų kaita, kuri keičia ir iki tol gyvavusią kultūros ekosistemą.

Dabartiniame Klaipėdos kultūros lauke stebima akivaizdi galios pozicijų kaita, kuri keičia ir iki tol gyvavusią kultūros ekosistemą.

„Iš viešų pasisakymų galima matyti, kad naujoji Klaipėdos miesto valdžia pirmiausiai bando įtvirtinti save kvestionuodama organizacinį principą – kad anksčiau buvo veikiama „neskaidriai“, kad buvo finansuojami abejotinos vertės projektai, kad daugelis „gerų“ projektų nebuvo paremti, kad kultūros bendruomenės interesų atstovavimas nelegitimus ir pan. Tokia „ankstesnės valdžios nešvarių reikalų“ kritikos strategija pažįstama daugeliui mūsų, nors neretai tai yra tik skambūs ir abstraktūs žodžiai, gausūs įvairiausių nutylėjimų, insinuacijų ir kaltinimų. Tokia retorika, nors ir primityvi savo prigimtimi, yra svarbi įsitvirtinant galios pozicijose – kritikuoti praeitį visada paprasta, nes ateities darbai dar yra tik ateities vizijose. Jos „apžavams“ sunku atsispirti“, – pabrėžė sociologas L.Kraniauskas.

Anot jo, nuo 2016 m., kai uostamiestis rengėsi varžytis dėl Europos kultūros sostinės titulo, buvo stebimas valdžios institucijų ir skirtingų kultūros sektorių suartėjimas dėl vieno strateginio tikslo.

„Tuomet buvo sukurta bendradarbiavimo ir pasitikėjimo terpė, ieškant labai trapaus konsensuso tarp skirtingų sričių profesionalų, kultūros vadybininkų ir politinių interesų. Kultūros sektoriuje veikiantys žmonės suvokė, kad jie gali dalyvauti politiniuose sprendimuose, kad jie vertinami kaip profesionalai, kad miesto kultūra yra žymiai platesnis laukas nei jų veiklos sritis“, – teigė sociologas ir pažymėjo tikintis, kad būtent tai anuomet leido mobilizuoti fragmentuotą kultūros sektorių Klaipėdos miestui, jo savivokai ir žinomumui reikšmingiems projektams.

Kultūros sektoriuje veikiantys žmonės suvokė, kad jie gali dalyvauti politiniuose sprendimuose, kad jie vertinami kaip profesionalai, kad miesto kultūra yra žymiai platesnis laukas nei jų veiklos sritis.

Tuo tarpu dabartinės valdžios išsakoma kritika „praeičiai“ ar „neskaidriai“ kultūros projektų finansavimo tvarkai kartu kvestionuoja ir šiuos bendresnius kultūros lauko organizacinius principus.

Pasak L.Kraniausko, stebint dabartinę situaciją Klaipėdoje liūdniausia yra dėl to, kad išsakytas nepasitikėjimas ir priimami galios sprendimai jau užsuko bergždžią kritikos ir atsikirtinėjimo ratą, griaunantį pasitikėjimo pagrindus. Maža to, „tokiuose bereikalinguose apsižodžiavimuose išnykta bendro tikslo matymas ir bendros mobilizacijos galimybė“, – pastebėjo pašnekovas.

Naujos meno formos „įtariamųjų“ rate

Paklaustas, kokia, jo manymu, yra dabartinės Klaipėdos valdžios kultūros samprata, sociologas teigė, jog, remiantis viešais pasisakymais ar kai kuriais sprendimais, tikėtina, kad tai yra tradicinis suvokimas, kai vertinamos „konservuojamos“ kultūros formos.

Tuo tarpu profesionalus menas, kuris eksperimentuoja su forma ir komunikacinėmis žinutėmis, pasilieka profesionalų lauke, siaurose auditorijose.

Pasak L.Kraniausko, naujos meno formos dabar atsiduria „įtariamųjų“ rate, nes jas suvokti yra per sunku, tai nemenkas iššūkis daugeliui.

„O tai, kad naujai valdžiai rūpi „konservuojama“ kultūra, rodo ir aktyvesnis dėmesys jūrinės kultūros sureikšminimui, nors dažnas bus linkęs tai susaistyti su dabartinio meru ryšiais su jūriniu sektoriumi“, – teigė Klaipėdos universiteto sociologas.

Paklaustas, kas jį patį labiausiai nustebino dabartinės valdžios požiūryje į kultūros lauko Klaipėdoje prioritetus, L.Kraniauskas pažymėjo, kad viešai deklaruojamas dėmesys Jūros šventei ir senųjų burlaivių regatai „The Tall Ships Races“ yra nesunkiai nuspėjamas, nes tai išties „reikšmingi kultūros dėmenys miesto politikoje“.

Tačiau, anot sociologo, jį labiausiai nustebino naujosios valdžios ketinimai keisti Klaipėdos senojo pašto įveiklinimo koncepciją papildant ją jūrinėmis ekspozicijomis.

Viešai deklaruojamas dėmesys Jūros šventei ir senųjų burlaivių regatai „The Tall Ships Races“ yra nesunkiai nuspėjamas, nes tai išties „reikšmingi kultūros dėmenys miesto politikoje“.

„2021 m. architektų ir skirtingų kultūros sektorių atstovų komandos siūlė skirtingus matymus, kaip prasmingai įveiklinti apleistą senojo pašto pastatą. Tuo metu tiek Kultūros ministerija, tiek vietos valdžia, tiek konkuravusios komandos pripažino, kad tinkamiausias sprendimas būtų įsteigti modernų astronomo F.W.Argelanderio mokslo ir meno centrą, kuriame būtų ieškoma meno ir mokslo sinergijos, stiprinant meninės mokslo komunikacijos dedamąją. Todėl bent jau man atrodo, kad siūlymas „papuošti“ centro koncepciją ekspozicijomis apie jūrinę kultūrą yra žingsnis atgal prie tradicinių kultūros formų, jos „konservavimas“, o ne naujų galimybių testavimas“, – pažymėjo pašnekovas.

Martyno Aleksos nuotr./Projektas „Klaipėda vakar, šiandien, rytoj“.
Martyno Aleksos nuotr./Projektas „Klaipėda vakar, šiandien, rytoj“.

Pokyčius lydi skambūs pareiškimai

Dar rudenį uostamiesčio valdžia panaikino daug metų veikusią Kultūros ir meno tarybą, kuri prisidėdavo prie kultūros strategijos mieste ir kūrė vizijas. Kaip prisiminė L.Kraniauskas, šį pokytį lydėjo gan skambūs pareiškimai apie neskaidrumą, abejotinos vertės projektų finansavimą, interesų grupių buvimą, nesąžiningus ekspertus ir pan.

Pasak pašnekovo, šios tarybos panaikinimas jau yra reikšmingas įvykis visame kultūros lauke, tačiau skirtingi asmenys ar grupės tą pokytį matys labai skirtingai – vieniems tai bus naujos galimybės ir didesnės galios, o kitiems – priešingai.

„Naujas galimybes matys tie, kurie jautėsi buvę nuskriausti buvusios sistemos ar tarybos. Gali būti, kad kai kurie sektoriai, grupės ar pavieniai kūrėjai įgys stipresnes pozicijas – tiek finansines, tiek simbolines. Tai reiškia, kad įvyks permainos galios pozicijų konfigūracijoje visame sektoriuje“, – teigė sociologas pabrėždamas, kad ir dabar yra akivaizdu, jog dabartiniame kultūros lauke simbolinę galią turi toli gražu ne visi.

Kultūros ir meno tarybos panaikinimas jau yra reikšmingas įvykis visame kultūros lauke, tačiau skirtingi asmenys ar grupės tą pokytį matys labai skirtingai.

Pasak jo, akivaizdesniu pranašumu disponuoja 30–40-mečių karta, kuri jau turi patirties dirbti su konkursinio finansavimo projektais ir turi tarptautinius ryšius, nei 60–70-mečiai kūrėjai, kurie įvaldę yra kitokias kūrybinės organizacijos formas, ar jaunoji 20-mečių karta, kuri dar tik bando susigaudyti, kaip kultūros laukas yra organizuojamas.

Taip pat pranašumą turi komandose veikiantys kūrėjai nei pavieniai menininkai.

„Tokių vidinių skirčių kultūros lauke yra daug ir jos formuoja nevienodas pozicijas bei galimybes konkuruoti dėl finansavimo. Natūralu, konkursinio finansavimo sistema kai kuriuos kūrėjus marginalizuoja ir sukelia nepasitenkinimo jausmą bei apmaudą. Tad permainas simbolinės galios pozicijose nebūčiau linkęs vertinti kaip nuostolio, nors kai kada tokie virsmai būtent ir išvirsta į nuostolį“, – pabrėžė sociologas.

Kas ateis į talką valdžiai?

Vis dėlto, didžiausia dabartinės situacijos bėda pašnekovas išskyrė „pasitikėjimo ir ateities mobilizacijos galimybių eliminavimą“.

„Jei ilgą laiką Kultūros ir meno taryba telkė profesionalus, tai, vargu, ar šie profesionalai, kurie abstrakčiai apkaltinti „neskaidrumu“, norės kibti į talką valdžiai. Greičiau jie suras subtilios kritikos žodžius, kurie erzins ir vers esančius valdžioje pagiežingai reaguoti. Jei miesto valdžios interesas yra pritraukti talentingus kuriančius žmones ir juos mobilizuoti, tai tokioje informacinėje terpėje jiems tikrai bus sunku suformuoti pasitikėjimą ir įtikinti, kad Klaipėda yra puikus miestas kurti. Tad profesionalumo dimensijos išlaikymas bus nemenkas iššūkis, aišku, jeigu orientacija bus į profesionalų pritraukimą“, – teigė L.Kraniauskas.

Galima tikėtis ir simbolinės kultūros bendruomenės fragmentacijos bei skilimo į dvi stovyklas – senosios „liberalų valdžios“ kultūrininkus ir „Vaitkaus šalininkus“.

Kita vertus, sociologas pažymėjo, kad šioje situacijoje galima tikėtis ir simbolinės kultūros bendruomenės fragmentacijos bei skilimo į dvi stovyklas – senosios „liberalų valdžios“ kultūrininkus ir „Vaitkaus šalininkus“.

„Moraline prasme, bjauriausiai bus tiems, kurie laimės finansavimą, nes bet kuriuo metu galės būti apkaltinti kaip „pataikaujantys valdžiai“ ar „kišeniniai menininkai“. Labai norėtųsi, kad ši prognozė liktų tik hipotetiniu liguistos vaizduotės fantazmu“, – teigė jis.

Profesionalų patirtis nebereikalinga

Praėjusią savaitę Lietuvos radijo laidoje pasirodžius pokalbiui su Klaipėdos vicemere Lina Šukyte-Korsake, kultūros bendruomenėje kilo nemenkas pasipiktinimas tuo, kad kultūros ir meno projektų vertinimo komisiją sudaro veik išimtinai Savivaldybei pavaldžių įstaigų darbuotojai, kurie vertins 2024 metams skirtus projektus.

Paklaustas, kaip vertina tokią situaciją, L.Kraniauskas pabrėžė, kad tokiu būdu vadžia akivaizdžiai parodo, kad atskirų sričių kultūros profesionalai, jų kompetencijos, patirtys ir išmanymas nelaikomi vertingais.

Vadžia akivaizdžiai parodo, kad atskirų sričių kultūros profesionalai, jų kompetencijos, patirtys ir išmanymas nelaikomi vertingais.

„Suprantu, kad kiekvienas turime nuovoką apie kultūrą ir galime išsakyti savo skonį, kas patinka ir ko nesuprantame, tačiau vargu ar suvokiame konkrečioje meno ar kultūros srityje vykstančius estetinius, organizacinius ir komunikacinius procesus. Labai abejoju, ar galėčiau adekvačiai atpažinti ir įvertinti, pavyzdžiui, dviejų operos projektų vertę – kurį finansuoti, o kurio – ne? Ar kokių nors keturių mažosios architektūros projektų miesto erdvėse? Ne. Todėl ir reikalingi profesionalai, kurie tampa vertinančiais ekspertais ir sugeba artikuliuoti tai, kas vertinga“, – teigė sociologas.

Tuo tarpu dabar, anot jo, „jei profesionalai mato, kad jų srities projektus vertina administratoriai ar kitų sričių atstovai, tai jie suvokia, jog sprendimų priėmimas grindžiamas kažkokiais kitokiais vertės atpažinimo principais – pigu, masiška, tautiška, jūriška, elementaru suprantama, liberalu, nesusiję su ankstesne valdžia, patiks merui ar vicemerui, bus lengva privažiuoti ir pan. Vadinasi, veikia šiek tiek kitokie principai, nebūtinai blogi, bet tikrai ne profesionalumo“, – teigė pašnekovas ir pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis žinomi kultūros kūrėjai tikrai gali jausti apmaudą ir pyktį, kad jų ilgalaikė patirtis ir profesionalios bendruomenės pripažinimas yra lengvai nubraukiamas kaip nereikšmingas.

Kultūros sektorius – išlaikytiniai?

L.Kraniauskas išskyrė ir dar vieną problemą, kuri, jo teigimu, susijusi su administracinių resursų panaudojimu.

„Daugelis viešojo valdymo institucijų yra pagautos optimizacijos vajaus, tad ir šiuo atveju akivaizdžiai susidursime su pačios sistemos perkrova. Bandymas organizuoti projektų vertinimus pasitelkiant vidinius resursus reiškia didesnį darbą ir bendrą apkrovimą institucijos viduje. Taip pat išaugs ir darbo laiko sąnaudos priimant sprendimus – profesionalai žymiai greičiau suvokia vertinamų projektų esmę, stipriąsias ir silpnąsias puses, įgyvendinamumą, nei šios srities naujokai“, – pabrėžė Klaipėdos universiteto sociologas.

Anot jo, juokais kalbant, valstybei geriau yra turėti pailsėjusį profesionalų valdininką, kuris puikiai atlieka savo pareigines funkcijas, nei perskaičiusį daugybę kultūros projektų, nuo jų pavargusį ir neišsimiegojusį. „Tačiau lygiai taip pat valstybei reikalingi ir profesionaliai kultūros procesus išmanantys specialistais“, – kalbėjo pašnekovas.

Nevyriausybinio sektoriaus atstovų sumažinimas sprendimų priėmimo procese nėra geras dalykas, mat ir pats sektorius yra labai nevienalytis tiek savo organizacinėmis formomis, tiek veiklų pakraipa.

Todėl, jo teigimu, nevyriausybinio sektoriaus atstovų sumažinimas sprendimų priėmimo procese nėra geras dalykas, mat ir pats sektorius yra labai nevienalytis tiek savo organizacinėmis formomis, tiek veiklų pakraipa, o kaip tik jo plėtra ir generuoja didžiausią kultūros finansinę vertę bei investicinę grąžą miesto ekonomikoje.

„Šiame sektoriuje veikiantys kūrėjai labiausiai įgunda dirbti su išorinio finansavimo instrumentais nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, veda link inovatyvių sprendimų paieškos ir sukuria kultūros produktus platesnėms tikslinėms auditorijoms. Galima prisiminti, kad 2019 m. „Verslo žinios“ Šeiko šokio teatrą pripažino kaip vieną sėkmingiausiai dirbančių ir sparčiausiai augančių bendrovių Lietuvoje ir apdovanojo „Gazelės“ prizu. Gaila, kad Savivaldos institucijos dar neturi metodikų, kurios parodytų finansinių investicijų į kultūrą grąžą, ir neretai traktuoja kultūros sektorių kaip išlaikytinių sambūrį“, – teigė sociologas.

Teodoras Biliūnas/BNS nuotr. Arvydas Vaitkus
Teodoras Biliūnas/BNS nuotr. Arvydas Vaitkus

Meras siekia kontroliuoti daugelį procesų

Paklaustas, kokias tendencijas šios pakitusios finansavimo, darbo organizavimo bei kultūros prioritetų nustatymo tvarkos atskleidžia Klaipėdos savivaldybėje, L.Kraniauskas pabrėžė, kad atsižvelgiant į viešus pasisakymus ir priimtus sprendimus, susidaro įspūdis, kad meras Arvydas Vaitkus siekia kontroliuoti daugelį procesų.

„Tai natūralu, nes jis jaučiasi esąs atsakingu už visą miestą, tad siekia žinoti viską, pasiekti idealią tvarką, išspręsti visas problemas. O ideali tvarka galima tik stiprinant galios vertikalę, kontroliuojant procesą, eliminuojant efektyvumo trukdžius. Tokia yra bet kokios valdžios karma – nuolatos tverti tvarką ir teisingumą“, – teigė sociaologas.

Šį procesą vertinčiau kaip savotiško autoritarizmo apraišką, kai ilgos diskusijos, nuomonių gausa, interesų derinimas ir perspektyvų įvairovė stabdo sprendimų priėmimą ir pradeda erzinti.

Tačiau, anot jo, pokyčiai Klaipėdos savivaldybėje yra susiję ne tik su kultūros sektoriumi.

„Rudenį buvo išformuotos visos visuomeninės tarybos veikusios prie miesto tarybos. Vietoj jų sukurtos darbo grupės, tiesiogiai atsakingos merui. Šį procesą vertinčiau kaip savotiško autoritarizmo apraišką, kai ilgos diskusijos, nuomonių gausa, interesų derinimas ir perspektyvų įvairovė stabdo sprendimų priėmimą ir pradeda erzinti“, – pabrėžė pašnekovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau