– Apie ką galvojate šiuo momentu?
– Apie savo kūno temperatūrą. 38 laipsniai ir kyla...
– Kas jus priverčia juoktis?
– Kito žmogaus juokas.
– Kas jus priverčia verkti?
– Savo laiku – Virgilijus Alekna, dabar – Rūta Meilutytė.
– Ką jūs laikote didžiausiu (geriausiu) išradimu?
– Gal kalbą?
– Ar turite mokytoją ar jus įkvepiantį asmenį, kuris jus lydėtų, ar būtų ryškiai paveikęs kūryboje?
– Mano tėvas Adomas Jacovskis.
– Kur būdamas galite pasakyti, kad esate namie?
– Namie.
– Kokiu ligšioliniu pasiekimu didžiuojatės labiausiai?
– Neberūkau.
– Kas šiuolaikinėje kultūroje jums labiausiai nepatinka?
– Idėjų stoka, neprofesionalumas.
– Kuo labiausiai džiaugiatės gyvendamas šiame amžiuje?
– Savo amžiumi.
– Kada atsitinka taip, jog darbas ir gyvenimas persipina?
– Du atsakymo variantai: 1. Visada; 2. Niekada. Beje, jie vienas kitam neprieštarauja.
– Koks yra jūsų geriausias kada nors gautas patarimas?
– „Kelkis“.
– Kada esate drąsiausiai surizikavęs?
– Kiekvienas naujas darbas yra didesnė rizika už prieš tai buvusį.
– Ar galite rekomenduoti knygą, eilėraštį, kokį kūrinį, kuris pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą? Kokį?
– Jų daug. Reikia vieno? Nežinau. Tarkovskio „Nostalgija“, J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, W. Faulknerio „Rugpjūčio šviesa“, A. G. Inarritu „21 gramas“, K. Jarretto „The Koln Concert“, B. Springsteeno „Darkness on the edge of town“... Dar ilgai galėčiau vardinti.
– Koks yra jūsų pirmasis vaikystės atsiminimas?
– Atostogos su mama prie jūros, žūklė su tėvu Neryje.
– Kurie santykiai jūsų gyvenime yra svarbiausi?
– Tai santykiai su tėvais, drauge, dar keliais man artimais žmonėmis. Jie žino.
– Ką romantiškiausio esate padaręs?
– Vargu ar galėtum mane pavadinti romantiku...
– Jei galėtumėte pasaulyje pakeisti vieną dalyką, koks jis būtų?
– Išmesčiau šitą klausimą.
– Koks žodis jus apibūdina geriausiai?
– Vienišius.
– Kas jums yra ideali laimė?
– Ramybė, visomis prasmėmis.
– Didžiausia dorybė?
– Nuolatinės, kasdienės pastangos neskaudinti žmonių, su kuriais susiduri.
– Ką labiausiai vertinate savo drauguose?
– Ilgametę ištikimybę. Bet tokių žmonių mano gyvenime yra vos keli.
– Jūsų didžiausias trūkumas?
– Pesimizmas.
– Ką labiausiai branginate?
– Laisvą grafiką savo darbe. Nors kartais ilgiuosi disciplinos.
– Mėgstamiausia spalva?
– Šviesiai juoda.
– Didžiausias apgailestavimas, kurio priežastį ištaisytumėte, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
– Atsisakyčiau šito interviu.
– Su kuo norėtumėte įstrigti lifte?
– Su Bruce‘u Springsteenu.
– Talentas ar protas?
– Talentas, vienareikšmiškai.
– Kaip kilo idėja perkelti „Visos jos tokios“ veiksmą į Kaprį, iš kur sėmėtės įkvėpimo kuriant scenografiją?
– Perkelti veiksmo vietą iš Neapolio į Kaprį – Dalios Ibelhauptaitės idėja. Aš jai pritariau, nes, be jokios abejonės, tai padėjo siekiant šiuolaikinės traktuotės.
– Kokią atmosferą norėjote sukurti?
– Mocartiško grakštumo, elegancijos, lengvumo, žaismės...
– Su kokiais sunkumais susiduria scenografas pakliuvęs į Kongresų rūmus? Didžiausi iššūkiai jūsų darbe?
– Kongresų rūmai – tai kiekvieno scenografo (gal išskyrus didelį meistrą Dick Bird) pragaras. Po jų nebaisi jokia erdvė.
– Ar jūsų darbe įmanoma išlaikyti vidinę ramybę?
– Vidinės – ne, tik išorinę.
– Kuo skiriasi scenografijos kūrimas dramos ir operos spektakliams?
– Niekuo.
– Koks uždavinys tampa pagrindiniu kuriant operos scenai?
– Netrukdyti žiūrovams mėgautis muzika.
– Jūs esate iš gilias tradicijas turinčios teatro menininkų šeimos – ar tai padeda dirbant, ar priešingai – įpareigoja?
– Padeda. Mes konsultuojamės.
– Kada pirmą kartą atsidūrėte teatre?
– Maždaug prieš 35 metus vaidinau Rimo Tumino spektaklyje „Viduržiemis“.
– Koks prisiminimas apie teatrą iš vaikystės yra išlikęs ryškiausias?
– Jaunimo teatro scenos kvapas. Jis nesikeičia dešimtmečiais ir dabar yra lygiai toks pats, kaip mano vaikystėje.
